Universitetas ir anksčiau ir dabar žmogui reiškia daug – vieni jį vertina, kiti – nelabai, bet niekas negali paneigti, kad tai svarbi institucija, daranti įtaką šalies ekonomikai, menui, kultūrai, mokslui. Tad jis turi vienyti žmones, kurie įdės indėlį į mūsų valstybės kūrimą ir apskritai kiekvieno piliečio gyvenimą. Seniau universitetas buvo siekiamybė – jame studijuoti buvo garbė ir toks žmogus jautėsi išskirtinis, manau, kad ir dabar turėtų taip būti. Deja, bėgant laikui, samprata apie aukštojo mokslo studijas ir jų reikšmę žmogaus gyvenimui, keitėsi. Anksčiau universitetus baigę žmonės buvo užtikrinti, kad po studijų gaus darbą, o dabar – tai tarsi loterija. Nepaisant to, universiteto samprata lemia kultūrą ir kultūringumą. Kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo jis kultūringesnis. Taigi kalbėsiu apie tai, ką universitetas reiškia šiandien ir ką reiškė anksčiau bei kaip universiteto samprata lemia kultūrą ir kultūringumą.
Visų pirma, norėčiau kalbėti apie tai, ką universiteto idėja reiškė anksčiau. Sakydama anksčiau, turiu omenyje laikotarpį nuo universiteto įkūrimo Lietuvoje 16 amžiuje iki 21 amžiaus. Jėzuitams įkūrus Vilniaus universitetą, daugeliui žmonių universitetas asocijavosi su dideliu žinių bagažu ir mokslo pasiekimais. Juk anuomet čia būrėsi labai stiprios mokslininkų draugijos. Pradiniame universiteto raidos etape gamtamokslinės žinios būdavo dėstomos Aristotelio filosofijos rėmuose. Daug dėmesio buvo skiriama matematikai, kalendorių sudarymui, saulės laikrodžių mokslui, net karinės statybos studijoms.
Tuo laikotarpiu universitetą baigė pasaulinio masto poetai Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Adomas Mickevičius ir Česlovas Milošas. Sarbievijus parašė retorikos, poezijos veikalų. Net Romoje už tai jį popiežius 1625 m. vainikavo laurų vainiku.
Kad išryškinčius šio kūrėjo nuopelnus ir universiteto, kaip žinių bagažo, indėlį į ano meto žmonių gyvenimą, pasakysiu, jog tokiu pačiu vainiku kaip Sarbievijaus, buvo vainikuotas garsusis italų poetas Frančeskas Petrarka, o šiandienine prasme šį apdovanojimą galima prilyginti Nobelio literatūros premijai.
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: jis karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą. Be to, visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Česlovas Milošas 1980 m. paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
Bėgant metams, universiteto samprata keitėsi – mūsų senelių ir tėvų laikais universitetas buvo sėkmingo ir pakankamai turtingo gyvenimo garantas. Mat po studijų universitete visi gaudavo paskyrimus į kokį nors miestą, miestelį ar kaimą, kuriame galėdavo realizuoti save. Pateiksiu realų gyvenimišką pavyzdį, mano mamos pirmoji mokytoja, baigusi universitetą, gavo paskyrimą ir atvyko dirbti į mažą miestelį, kuriame buvo gerbiama ir vertinama. Antras dalykas, ką universitetas reiškė anksčiau, tai – pagarba. Žmogus, baigęs aukštojo mokslo studijas, buvo itin gerbiamas ir vertinamas, nes žmonės žinojo, kad mokslas – tai rimtas dalykas.
Prieš 20-30 metų universitetus baigę asmenys, pavyzdžiui, politikas, Seimo narys Jurgis Razma, po universiteto baigimo pradėjo darbuotis kaip inžinierius, paskui įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, 1991 m. netgi tapo Ministro pirmininko patarėju. Jo gyvenimo kelias puikiai iliustruoja, kaip mūsų senelių laikais universitetas būdavo mano minėto sėkmingo ir turtingo gyvenimo garantas.
Kalbėdama su savo seneliais nagrinėjama tema, pastebiu, kad jų suvokimas apie universitetus baigusius žmones labai pagarbus. Jie ir jų kartos žmonės įsitikinę, kad tas žmogus, kuris studijavo universitete, yra dorovingesnis, sąžiningesnis. Čia reiktų pabrėžti, kad pagarba universitetui kildavo dar ir iš to, kad ilgą laiką Lietuvoje buvo tik vienas universitetas.
Prisiminkime garsiuosius meno žmones, įdėjusius milžinišką indėlį į lietuvių kultūrą. Tai – aktorius Donatas Banionis, sukūręs daugybę vaidmenų teatre ir savo meniniais sugebėjimais išgarsinęs Lietuvą visame pasaulyje. Šis žmogus per savo karjerą sukūrė per 50 kokybiškų vaidmenų teatre, per 60 vaidmenų kine, be to, jis yra ir Santarvės premijos laureatas. Ši premija skiriama Lietuvos šviesuoliams už ypatingus nuopelnus šaliai.
Trečias dalykas, kurį universitetas reiškė anksčiau, - galimybė sukurti ką nors reikšmingo šaliai. Žmonės, universitetus baigę prieš keliasdešimt metų, beveik visi padarė didesnį ar mažesnį indėlį į lietuvių kultūrą, mokslą, meną ar literatūrą.
Pateiksiu pavyzdžių: poetas Antanas Miškinis, baigęs Vytauto didžiojo universitetą, visai Lietuvai įrodė, koks galingas yra poetinis žodis. Jis ne tik išleido keliolika knygų, bet ir atlaikęs išbandymus Sibire, sugebėjo nepalūžti, neprasti moralės ir toliau kurti. A. Miškinis rašė net Sibire, neturėdamas popieriaus tam naudojo beržo tošį. Jo literatūros nepaveikė net sovietų spaudimas, literatas išlaikė ne tik savo savigarbą kaip rašytojas, nepasidavęs ideologijai, bet ir kaip pilietis – nesusaistė politiniais saitais.
Dar norėčiau pakalbėti apie itin išsilavinusią Vilniaus universiteto absolventę ir ilgametę dėstytoją, filologijos mokslų daktarę, Viktoriją Daujotytę. Ji gerbiama už savo nuopelnus iki šiol. Moteris, prašiusi daugybę literatūros vadovėlių mokykloms, taip pat yra žinoma kaip literatūros kritikė, apdovanota Kultūros ir meno premija.
Negalima pamiršti ir poeto Justino Marcinkevičiaus – be jo neįsivaizduojama lietuvių dramaturgija. Žmonių lūpose jo vardas skamba pagarbiai – ne veltui jis vadinamas TAUTOS POETU.
Šių laikų žmonėms universitetas nebėra toks svarbus, dauguma į jį stoja vedini pragmatiškų tikslų – baigus stidijas, norima gerai uždirbti, vaikomasi mados. Taip, mados, nes šiais laikais studijos universitete yra labiau mados nei kokybės ženklas. Studijos kai kuriuose Lietuvos universitetuose yra pakankamai žemo lygio, juose dėsto nemažai ne itin kompetentingų dėstytojų.
Taigi, ką universitetas reiškia šiandien? Pirmiausia tai yra vienas iš daugelio būdų, ką veikti po mokyklos. Dauguma mano pažįstamų vyresnių draugų stojo į universitetus ne tikėjimo, kad šios studijos bus naudingos ateičiai, bet tėvų ir draugų įtakos pastūmėti. Visuomenės nuomonė irgi prisideda prie netinkamo požiūrio į universitetą formavimo – jaunimas skatinamas siekti aukštojo mokslo studijų bet kokia kaina. Lietuvoje ir Europoje atlikti tyrimai rodo, kad mūsų šalis yra viena iš daugiausiai aukštojo mokslo diplomų suteikusių šalių Europoje.
Deja, šiandien universitetas reiškia ir prestižą. Daug kas galvoja, jog geriau studijuoti nei nestudijuoti. Tai iliustruoja blogai egzaminus išlaikiusių, bet universitetuose studijuojančių žmonių skaičius. Kalbu apie privačius universitetus. Pagal naujausius duomenis, privačiuose Lietuvos universitetuose kas trečias studentas yra iš valstybinių egzaminų surinkęs mažiau nei 20 procentų. Tai yra labai mažai, juk už vieną valstybinį brandos egzaminą mokinys gali surinkti 100 balų.
Universitetas šiandien taip pat reiškia „popierių“, kitaip sakant, diplomą. Daugelis įstoja į universitetus studijuoti ne tai, ką nori, bet ten, kur priima. Tokie žmonės galvoja – svarbu diplomas, o baigęs galvosiu, ką veikti. Kad tai tiesa, rodo Lietuvoje atlikti sociologiniai tyrimai, kurie sako, jog pastaraisiais metais universitetus baigę žmonės dirba ne pagal specialybę.
Nors universiteto samprata anksčiau ir dabar skiriasi, vis dėlto nepaneigiama, kad pozityvi universiteto samprata lemia kultūrą ir kultūringumą. Kaip? Labai paprastai: vėlgi pateiksiu pavyzdžių iš gyvenimo.
Pagal tyrimų bendrovės TNS GALLUP naujausius duomenis, 80 proc. studentų universitetuose yra tie, kurių tėvai taip pat baigę universitetus. Ką tuo noriu pasakyti, ogi tai, kad jei šeimoje nuo mažens apie universitetus kalbama pagarbiai, tai žmogus tampa kultūringesnis ir didėja tikimybė, kad jis įdės didesnį indėlį į kultūrą, t.y. sukurs meno ar mokslo kūrinių.
Viskas prasideda žmogaus galvoje. Tėvų suformuluotas negatyvus įvaizdis žmogų nesąmoningai atriboja ne tik nuo aukšto mokslo studijų, bet ir nuo kultūros. Argi ne taip? Paklauskite bent kurio, tarkime, sunkvežimius remontuojančio vaikino, kiek knygų jis yra perskaitęs, ir atsakymas jums, kaip kultūringam žmogui, veikiausiai nepatiks. O paskui, tikėtina, sužinosite ir tai, kad jo šeimoje apie universitetus niekas išvis nekalbėjo, netgi skatino rinktis amatą, o ne teorines studijas.
Apibendrindama šios dienos temą, norėčiau pasakyti, kad nors universiteto samprata bėgant laikui kinta, nepaneigiama tai, kad ji lemia kultūrą ir kultūringumą. Jei anksčiau žmonės universitetą suprato kaip žinių bagažą, turtingą gyvenimą, pagarbą, galimybę sukurti ką nors gero šaliai, tai dabar labai dažnai universitetas tėra įrankis būti madingam, turėti kokį nors diplomą. Laikai ir vertybės keičiasi, o supratimas, kad pozityvi universiteto samprata lemia kultūrą ir kultūringumą, mano galva, nekinta. Kuo daugiau dėmesio universitetui, kaip institucijai, šeimoje, tuo kultūringesnis žmogus išeina į visuomenę.
Ugnė Pilipavičiūtė
