Ką daryti, kai norisi prieštarauti tėvams arba ką daryti, kai jausmai netelpa į arbatinį šaukštelį?
Ir vėl girdžiu tą patį. Nesąmonė, nesąmonė, patylėkite... Kodėl jie nieko nesupranta? Susierzinu. Negaliu susivaldyti. Trenkiu durimis, krentu ant lovos, paslepiu veidą po pagalve ir užsikemšu ausis. Nepadeda. Kovoju su savimi. Sunku. Tuomet išgirstu link mano kambario durų artėjančius žingsnius ir mano savitvardai galas...
Jaučiu kaip žodžiai ima patys veržtis, bandytas sutramdyti pyktis, MANO tiesa, viskas turi būti išgirsta. Suvokiu, kad geruoju tai nesibaigs, tačiau man jau niekas nebesvarbu. Mano statytas smėlio pilis kažkas griauna.
Beveik nebematau jų pro ašaras, bet vis tiek negaliu ramiai žiūrėti. Juk tik noriu būti žmogumi. Tuo, kuris turi savo nuomonę ir gali ją pasakyti. Tuo, kuris nori būti išklausytas ir suprastas. Tuo, kurio jausmai netelpa į arbatinį šaukštelį. Tuo, kuriam norisi prieštarauti.
Deja, dažniausiai tokių norų niekas nepaiso. Teks labiau pasistengti. Tačiau kaip? Ką daryti, jei atrodo, tėvai tau griauna gyvenimą? Neprieštarauti?
Reikia išmokti susivaldyti. Jokių pykčio priepuolių, kad ir kaip būtų sunku. Jei nori pasiekti savo, tau teks įrodyti, kad esi to vertas. Tenka išsiugdyti savitvardą, kurios tėvai niekada neturės, būti dar labiau suaugusiam nei jie patys. Taigi nusiramink ir būk protingas. Sugniaužk kumščius ir suskaičiuok iki dešimties. Pabandyk įsivaizduoti mėlyną, skaidrų, ramiai tyvuliuojantį vandenį, tobulą pasaulį... Įsikąsk pagalvę ir pasistenk nusiraminti.
Nusibrauk ašaras ir pamiršk visas nuoskaudas, už kurias tavęs neatsiprašys. Geriau atsiprašyk pats. Suvok, kad net ir būdamas visiškai ramus ir susitvardęs, kalbėdamas, kaip tau atrodo, protingai, nebūtinai kažką pakeisi ir netyčia imsi vėl prieštarauti. Galbūt reikės daug kartų bandyti, dėstyti argumentus...
Nesitikėk pagyrimo už tai. Tavęs gali nepagirti už geras mintis, už savitvardą, kuri kiekvieną akimirką reikalauja neįkainojamai daug pastangų, nes apie tai tėvai net neįtaria ir netiki tuo. Būk pasiruošęs. Už viską gali sulaukti tik keleto nemalonių žodžių. Tiksliau – už įkyrų elgesį ar įžulumą. Tada vėl pajusi nevaldomą pyktį ir norą prieštarauti...
Geriau nieko nesakyk, pasišalink, kai pamatysi, kad padėtis darosi pavojinga ir tavyje vėl kažkas sukyla. Skausmas. Neviltis. Pyktis. Teks atlikti visus raminančius veiksmus iš naujo. Galbūt dar ir dar kartą . Kiekvieną dieną...
Tačiau viskas ne veltui. Kai išmoksi prieštarauti protingai ir susivaldyti, kai galėsi ramiai susitaikyti su tuo, kad tavo visą naktį galvoti argumentai per kelias sekundes buvo paversti niekais ir ramiai nusišypsoti suvokęs, kad nepasieksi savo, gyvenimas bus lengvesnis. Tikėk, vieną dieną TAU pavyks.
Monika Nedzinskaitė
