Sėdžiu dabar jaukioje ispaniškoje lauko kavinukėje, netrukus bus vidurnaktis... Ir galvoju apie visus įvykius, kurie šiandien nutiko. Visgi visada sugebu priimti visus gyvenimo iššūkius teigiamai ir vis dar su šypsena bandau įtikinti savo kelionės draugus, kad nuotykiai daro gyvenimą spalvingesnį ir neverta per daug rimtai reaguoti, net jeigu jie ne tokie malonūs.
Neveltui sakoma, kad jeigu tai 13 diena penktadienis, reikia saugotis, nes kažkas nutiks.
Tačiau, kaip tik tokią dieną buvo suplanuota kelionė į Ispaniją, į didžiulę golfo parodą, kur su dviem savo draugais, kolegom, kurie yra golfo profesionalai, turėjome atstovauti vieną iš Lietuvos golfo klubų.
Kelionė prasidėjo sklandžiai ankstų penktadienio rytą, nors buvau miegojusi tik porą valandų, nes visą naktį pakavausi lagaminus. Viskas buvo labai gerai, kol nenusileidom Malagoje ir nesužinojom, jog mūsų lagaminų nėra. Tiesiog nesugebėjo jų atskraidinti iš Londono i Malagą, neaišku dėl kokių priežasčių. Bagaže buvo visi reikalingiausi mūsų daiktai bei buvo dar keletas extra lagaminų su stendais, reikalingais golfo parodai, golfo lazdos ir t.t. Rankiniame bagaže beveik nieko neturėjome... Be to negavome net tikslaus atsakymo, kada galime tikėtis atgauti savo lagaminus. Tikrai prastas jausmas...
Kadangi skridome penktadieni 13 dieną, mūsų nesėkmės taip nesibaigė... Susitaikėme, kad galbūt visus savo daiktus gausime kitą dieną. Nutarėme važiuoti i vilą, kurioje turėjome apsistoti, bet žmogus, kuris žadėjo duoti mums raktus, staiga pradingo, mobiliuoju telefonu pasiekti jo negalėjome, be to ir nuvykę duotu nurodytu adresu, nieko neradome ir raktų negavome....
Argi gali būt kas „puikiau“ po ilgos kelionės, nei atsidurti situacijoje, kai neturi nei vieno tau reikalingo daikto, neturi švarių drabužių, kai esi toks pavargęs po visą dieną trukusios kelionės, ir kai norisi tik karšto dušo bei gerai išsimiegoti, bet supranti, jog nebeturi, kur nakvoti, ir , juolab, praleisti visą savaitę... Atvažiavai dirbti, atstovauti, golfo aikštyną ir Lietuvą reprezentuoti, tikėjaisi, kad viskas vyks pagal planą, o še tau, kad nori!
Bet ar verta gadintis sau nuotaiką dėl tokių menkniekių, kurie kartais nutinka? Vis gi dabar sėdim lauko kavinėj, bandom nusiraminti, pagalvoti ką daryti toliau. Gurkšnojame karštą vyną, oras geras, šilta, smagi kompanija, tad ar verta liūdėti?
Pagalvoji apie pasaulyje esančias daug didesnes problemas, nelaimes... Kiek yra žmonių, kurie iš viso neturi, kur gyventi, badauja, serga... Kurie nemoka skaityti, rašyti, negali matyti, girdėti, vaikščioti... Kiek vaikų auga vieni, be tėvų... Tada supranti, kokie mes esame laimingi, kad turime namus, šeimą, draugus ir galime apkeliauti pusę pasaulio tam, kad kažkas dideliame aikštyne su begale spalvotų reklaminių stendų metalinėmis lazdomis pastumdytu kamuoliukus? Turime galimybę keliauti, tobulėti, mokytis, džiaugtis gyvenimu. O dabar galime sėdėti čia, kitoje Europos pusėje, ir mėgautis geru oru, gražiu žvaigždėtu dangumi, lengvu vėju kedenančiu ištisas palmių alėjas ir neapsakoma pilkų kalnų didybe.
Ar dažnai mes pagalvojame apie kitus? Manau, labai nedaug žmonių pagalvoja apie tuos, kuriems tikrai reikia pagalbos, meilės, šilumos... Kaip sakoma: „Sotus alkano neužjaučia“. Dažniausiai jeigu mums viskas gerai, mes net nesivarginam pamąstyt apie kitus, galbūt pasiūlyti savo pagalbą. Mes bėgame, lekiame, skubame, pykstame ir pykstamės, kartais juokiamės, bet kiek dažnai visi mūsų rūpesčiai tebūna išpūstas muilo burbulas? Palaikykime bei padėkime vieni kitiems ir taip pasaulis taps gražesnis. Domėkimės kitais ir pasistenkime juos suprasti, ir kai mums labiausiai reikės paguodos, galbūt kažkas išties mums ranką. Gyvenimas yra per daug gražus ir per daug trumpas, kad jį švaistyti neapykantai, kvailiems įsitikinimams įrodinėti, liūdėti dėl smulkmenų. Linkėjimai ir šypsenos iš karštosios Ispanijos!
Ernesta Elzbergaitė
