Prisijungei universiteto informacinėje sistemoje ir pamatei didesnius kreditus? Nesupranti, kodėl taip atsitiko? Nusiramink – tai naujovė, bet ne kenksminga, o atvirkščiai – naudinga studentui.
Kaip tai liečia studentus?
ECTS projekto atstovai tikina, kad pagrindinis sistemos centras yra studentas ir jo poreikiai. Būtent dėl to ši naujovė turėtų pasiekti kiekvieno studento ausis, priversti jį galvoti apie jo studijas ir savo ateitį. ECTS pagrindu laikomas ne studijų harmonizavimas (suvienodinimas), o skaidrumas, aiškumo įvedimas. Todėl kaip vienu pagrindinių atskaitomybės dalykų tapo 60 kreditų per metus.
Kredito terminu norima parodyti, kad į jį yra įtraukiamas visas studento darbo laiko skaičiavimas: seminarai, konsultacijos, užduotys, projektai, nedidelės grupės, darbas bibliotekose, užduota perskaityti medžiaga, savarankiškas darbas, praktikos darbas ir pan. Kadangi žmogus mokosi ne tik sėdėdamas prie stalo priešais dėstytoją, skaitydamas knygas, bet ir vaikščiodamas, dirbdamas, matydamas, praktinio patyrimo įgydamas – tas viskas yra įskaičiuojama, įvertinama ir kaupiasi.
Kalbant apie kredito skaičiavimo pasikeitimus, ECTS projekto komunikacijos kuratorė Aušrinė Jurgelionytė, aptardama projekto metu kilusias visų šio projekto ekspertų mintis, teigia, kad pirmiausia skiriasi pati kreditų skaičiavimo logika. Esmė ne skaitinė išraiška, o kas po ja slypi.
Taigi, jei anksčiau buvo 6 kreditai, o dabar 9, ar jie yra vertingesni? „Prieš tai tie 6 kreditai buvo orientuoti į dėstytoją, t. y. irgi verčiami valandomis, kiek reikia laiko tam dalykui, bet skaičiuojant, kiek reikia dėstytojo kontaktinių valandų ir laiko. Dabar šie 9 kreditai savyje talpina studento darbo laiką, t. y. kiek studentui reikia padaryti per tas valandas. Čia esminis skirtumas, žvelgiant į kreditų susiejimą su laiku“, – aiškina A. Jurgelionytė.
Kas dabar pasikeis?
Labiausiai laukiama kaita yra studentų ir dėstytojų tarpusavio bendradarbiavime. Šiuo atveju svarbu tai, kad abi pusės suprastų, kiek kiekviena iš jų įsipareigoja studijų procese: dėstytojai turi tapti tarsi mentoriais, padedančiais studentui pasirinkti. Jų užduotis – tinkamai parengti medžiagą bei sukurti palankią edukacinę aplinką. Studento atsakomybė – teisingai pasirinkti mokymosi programas. Tokiu būdu studijų kreditas tampa priemone, įgalinančia tarpusavyje adekvačiai susieti du studentui labai svarbius dalykus – jo darbo krūvį ir studijų rezultatus.
Taip pat, ECTS įdiegimu į Lietuvos aukštojo mokslo sistemą, tikimasi palengvinti studento judėjimo tarp universitetų galimybę. Šia idėja siekiama žiūrėti į mūsų studentus europiniu lygiu, suteikti jiems didesnes galimybes mokytis užsienio universitetuose ir pasiekti, jog būtų galima įskaityti, pripažinti tuos pačius dalykus, o studentui turi būti suteikta teisė kaupti savo pasiekimus.
Projekto atstovai sutinka, kad tai nėra mechaniškas dalykas ir visa ši „revoliucija“ yra lėtas ir ilgai trunkantis procesas. Manoma, kad šie procesai yra tokie, kur turi keistis tiek dėstytojų, tiek studentų mąstymas, požiūris į naująją pasiruošimo, dėstymo logiką. Tai reiškia, kad šiuo metu esami studentai daugiau patys gyvens kaitos nuotaikomis, bet kažko per vieną dieną stipraus nepajus. Tiesiog palaipsniui, jau ateinantieji kiti turės naują studijų kokybę, bet kartu ir iš tų ateinančiųjų bus pareikalauta daugiau aktyvumo ir įsitraukimo.
Ar už perlaikymą reikės mokėti daugiau?
Atsakydami į neraminantį klausimą, ar reikės mokėti daugiau neišlaikius egzamino ir ar dabar kredito balas turės didesnės įtakos sesijos egzaminų vertinimo vidurkiui, ECTS atstovai tvirtina, kad greičiausiai bus taip, kad įstojusieji pagal seną tvarką, pagal ją ir baigs. Žinoma, tai priklauso nuo aukštosios mokyklos, kadangi, kainos yra patvirtintos kaip norminės pagal studijų kryptį ir jos gali keistis tik pagal jų vidines taisykles.
Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentas Arminas Varanauskas
Kaip manote, kokie bus esminiai pokyčiai įvedus ECTS Lietuvos aukštosiose mokyklose?
Manau, kad jei pavyks įvesti ECTS tokį, koks jis yra apibrėžtas metodologijoje, tai didžiausias ir svarbiausias pokytis įvyks akademinės bendruomenės galvose. Šalia auditorinio darbo turi būti suvokta paprasta tiesa – studentas mokosi ne tik auditorijoje (matyt, dažniausiai ne joje). Savarankiškas studento darbas turi būti skaičiuojamas ir vertinamas, studentams turėtų būti palikta didesnė pasirinkimo laisvė, o dėstytojas vietoj to, kad būtų „šauklys iš už tribūnos“ turėtų tapti studento patarėju, žmogumi, kuris gali parodyti įvairias perspektyvas, kuomet studentas pasiekia pasirinkimo kryžkelę.
Kartu turėtų būti atnaujintos ir studijų programos: peržiūrėtas jų reikalingumas, numatyti aiškūs programos tikslai ir, svarbiausia, aiškios kompetencijos, kurias reikia suteikti studentui studijų metu. Metodai turėtų būti kur kas lankstesni ir labiau orientuoti į problemų sprendimą (problem-based learning – angl.) bei rezultatą, dėstytojo darbas turėtų pasisukti nuo „kasmet vis tas pats“ į „šiemet reikia surasti dar geresnių būdų“, kurie padėtų efektyviau perteikti informaciją.
Kaip manote, kaip tai atsilieps studentams? Ar tikrai jie gaus naudos?
Kaip jau minėjau, studentams turėtų būti suteikta didesnė pasirinkimo laisvė, bet labai svarbu suprasti, jog su teisėmis ateina ir pareigos. Studentai turėtų tapti kur kas labiau atsakingi už savo mokymosi procesą, daugiau laiko praleisti ruošiantis savarankiškai, o visus iškilusius
klausimus išsiaiškinti likusiu auditorinių užsiėmimų laiku. Nauda priklauso tik nuo mūsų pačių. Jei mes norime ir esame pasiruošę nustoti skųstis, jog kokybė yra prasta, bet nieko nedaryti, tuomet tai yra tas šansas, kai kokybę mes galėsime susikurti patys!
Ar tai nebus tik formalus pokytis?
Nuo šių mokslo metų Lietuvoje jau yra ši sistema, bet, žinoma, šią dieną tik formaliai. Metodologija ir įrankiai kaip pakeisti iki tol galiojusią paradigmą pasirodė vos prieš kelias savaites, baigiamojoje TUNING projekto konferencijoje. Formalu tai bus ar ne, priklauso tik nuo visos akademinės bendruomenės, jei žmonės nenorės keistis, tuomet taip – tai bus formalu, o visgi jei norės – tada turėsime tikrą rezultatą.
Kokie Jūsų lūkesčiai dėl naujosios kreditų sistemos?
Aš tikiu, kad studentas privalo būti atsakingas už savo mokymąsi, jam turi būti suteiktos galimybės mokytis taip ir tada, kada jam yra patogu. Vietoj paviršutiniško susipažinimo su informacija mes turime pereiti prie giluminio suvokimo kas yra kas, atsisakyti „kalimo“ prieš egzaminus kultūros, nes tai neužtikrina kokybės. Žinoma, dėstytojai čia irgi turi pasistengti ir pagelbėti.
Galop, manau, jog tai yra galimybė Lietuvai įgyvendinti tikrąją aukštojo mokslo reformą, kuri būtų paremta ne pinigais, valdymu ar kitais svarbiais, bet pagalbiniais atributais, o pačiu svarbiausiu aukštajame moksle dalyku – požiūrio, suvokimo kaita.
Kristina Lingytė
