„VDU. 25 valandų ritmu“ – tokiu šūkiu Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) pasitinka atkūrimo 25-metį. Prieš ketvirtį amžiaus atkurtas VDU tapo tikrąja alternatyva. Jame užaugo nauja Lietuvos ir pasaulio karta, matoma ir atpažįstama šiandieniniame pasaulyje. Tai žmonės, kurių žvilgsniai krypsta į ateitį, kurių širdyse pulsuoja atvirumas ir laisvė. Apie simbolinę 25-os valandos dovaną, universitetą ir laiką kalbamės su VDU Viešųjų ryšių prorektore prof. Aukse Balčytiene.
Universitetas – tai erdvė, kur ne tik studijuojama. Tai erdvė, kurioje galima ne tik kurti, bet ir pildyti savo svajones. Dovanoti šiam siekiui dar vieną valandą paroje drąsu ir simboliška. Ar tai būdas padrąsinti žmones ir padėti jiems pabėgti nuo rutinos?
Kuomet kalbame ir svarstome apie universitetus ir jų siekinius, visuomet kažkodėl susikoncentruojame į kalbą apie studijas – apie tai, kas susiję su studijų objektu, su disciplinų dalykais, su žmonėmis ir autoritetais, su kažkuo labai konkrečiu ir įsivaizduojamu, su viskuo, kas mums kuria ateities vaizdinį kuo mes tapsime, ką veiksime, ką kursime...
Betgi tokiuose minčių posūkiuose ir iliuziniuose pasivaikščiojimuose pernelyg retai susimąstome, jog universitetinis gyvenimas yra neatsiejamai susijęs ir su nepalyginamai sunkiau apčiuopiamais dalykais, būtent tokiais socialiniais tvariniais, kaip bičiulystė, draugystė, meilė ir laimė; kitaip sakant, visu tuo, kas matuojama moralės ir jausmo kategorijomis, tuo, kas, regis, yra mažiau numanoma, suplanuojama, bet be ko neabejotinai mūsų visų gyvenimas būtų nepalyginamai skurdesnis ir nuobodesnis. Toks gyvenimas netgi nebūtų suvoktas kaip pilnavertis.
Universitete kuria visi. Čia negali likti veiksmo, intelektinio judesio ar kūrybos paraštėse. Čia visuomet esi centre, nes čia surandi bendraminčius ir draugus, čia gimsta ginčai, čia mezgasi idėjos ir čia atrandi save. O tik atradęs save žmogus sakosi esąs išties laimingas. Laimė – tai jausmas, jog esi čia ir dabar. Laimingi žmonės laiko neskaičiuoja – jiems išsitrina darbo ir pomėgio atskirtys. Tokie žmonės nesibijo klaidų, pasimetimo ir netikrumo jausmo. Visa priimama kaip natūralūs savasties ieškojimo vingiai.
Dovanojant ne tik neapčiuopiamą, bet ir neįmanomą dalyką žmonėms apeliuojama į jų kasdieninio gyvenimo suvokimą. Ar šia dovana siekiama priversti žmones stabtelėti ir įsiklausyti, dar kartą sau priminti, kokia veikla jiems teikia didžiausią malonumą? Skirti tam daugiau laiko ir, galbūt, atsisakyti kažko nereikšmingo?
Pasirinkdami dar vienos valandos metaforą tarsi norime atkreipti dėmesį į tai, ką dažnai pamirštame, apie ką nekalbame, ko neįvardijame... Būtent į jausmus, žmogišką intuicijos ir empatijos jausmą, tai, kas mus lydi kasdien ir kam stiprėti, užgimti ir megztis idealiai pasitarnauja universitetai ir kūrybos.
Na, o pastangos kalbėti apie papildomą valandą galbūt ir gimsta iš paprasčiausio noro stabdyti intensyvų laiką, stabtelėti ir susimąstyti, kas gi vyksta su mumis, kuo mes tampame šiame didelio bruzdesio ir įvairiausių sukrėtimų kamuojamame pasaulyje; kita vertus, šis noras – tai tarsi dar vienas pažadas sau, pastangos kažką turėti (kad ir tą vieną valandą); betgi vėl – kaip civilizacinės patirtys sako: geriau būti, jausti, gyventi, nei egoistiškai kažką siekti savintis ar turėti.
Kaip, Jūsų manymu, būtų produktyviausia skirstyti laiką paroje?
Pasakysiu atvirai – nežinau, kaip tą laiką paroje skirstyti, iš tikrųjų net nesistengiu jo kažkaip sąmoningai suskirstyti. Bet išsyk galiu pasakyti, kad komforto zona man yra ten ir tuomet, kai galiu ramiai jausti tekantį laiką. Tai dažniausiai tebūna tik akimirka, bet kuomet pagaunu save taip mąstant, tada kaip tik ir žinau, kad aš esu aš ir kad esu laiminga galėdama tiesiog būti.
