„Mes nesugebame mėšlynėtis, o olandai sodina gėlės“, – lietuvių kultūrinį mentalitetą apibūdina kultūros istorikas ir visuomenės veikėjas Darius Kuolys. Trečiadienį į Šiaulių universitetą padiskutuoti apie valstybę ir tautą kuriančią mokyklą pakviestas visuomenininkas savaitraščiui „Šiauliai plius“ papasakojo, kaip būtų galima išspręsti švietimo ydas.
- Kai buvote švietimo ministras, gausiai kūrėsi mokyklos. Šiauliuose jas imta steigti net tuščiuose darželiuose. Dabar situacija apsivertė ir miestuose, ir rajonuose. Kas pasikeitė?
- Buvo nuostata, kad reikia steigti atskiras gimnazijas, lavinti jaunimą kokybiškiau. Atsirado gimnazijų, kolegijų judėjimas. Buvo daug bruzdėjimo švietime išsikėlus naują švietimo struktūrą, tad mokyklos buvo kuriamos. Dabar ir demografinė, ir emigracinė situacija yra tragiška.
Vaikų mažėja, tad ir mokyklų mažėja. Kaip Lietuva turėtų elgtis? Manau, svarbu išsaugoti švietimo institucijų tinklą, pačią struktūrą, kad ji būtų lanksti, pulsuotų pagal poreikius. Švietimo paslaugos gali būti labai įvairios. Jos gali įtraukti ir viduriniąją kartą. Kalbant apie kaimo mokyklas, jos gali tapti kultūros centrais ir įvairiais švietimo židiniais. Svarbu jas išsaugoti, svarbūs sąžiningi principai. Demografinė krizė užkabina mokyklas, atsiranda kova dėl išlikimo. Šalyje tenka stebėti tendencijas, kai laimi stipresnis, nebūtinai gebantis argumentais apginti savo poziciją. Dažnai priimami jėgos, o ne racionalūs, su bendruomene išdiskutuoti, ne visuomenei patys geriausi sprendimai. Neturint politinės jėgos, nukenčia geros mokyklos ir tos, kurios turi nemažai vaikų ar išpuoselėtos gerų mokytojų. Vis dėlto kai kuriose savivaldybėse, net ir esant tokiai demografinei situacijai, politikai geba rasti optimalių galimybių, ieško sprendimų, kad išliktų patys geriausi mokytojai – kuriama labili, dinamiška sistema. Kapojant jėga, galima pridaryti labai daug žalos švietimui. Manau, kad tam tikro mokytojų judėjimo už švietimo kokybę ir dabar labai reikėtų. Kokybės klausimas Lietuvai vėl tampa aktualus. Vartotojiška visuomenė mėgina nuleisti bet kokius standartus, siekti patogumo. Kaip ir Vakarų pasaulyje, būna, kad tėvai siekia, jog ir aukštosios mokyklos nuleistų kartelę, kad būtų kuo mažesni reikalavimai. Turėtume stengtis jos nenuleisti, kad mūsų vaikai gautų kuo geresnį išsilavinimą. Tyrimai rodo, kad pastaruoju metu švietimo kokybė krenta.
- Kiek studijų kokybė nulemia jaunimo apsisprendimą rinktis studijas užsienyje?
- Kai politikai pradeda kalbėti, jog Lietuvos švietimo sistema visai sugriuvusi, nekokybiška, jaunimui duodamas signalas – maukit iš Lietuvos, nes čia nieko nėra! Lietuvos jaunimas turi važiuoti į geriausius universitetus, bet labai dažnai išvyksta į prastus, kartais į prastesnius nei Lietuvos. Arba valstybė džiaugiasi, kad pasikviečia steigtis privačius prastus Vakarų universitetus, kuriems sudaromos išimtinės sąlygos, ir kviečia jaunimą studijuoti čia – prastuose Vakarų mokyklų filialuose. Tai savigarbos stygius. Iš tikrųjų mes turime neblogų aukštųjų mokyklų, tik reikia jas tobulinti, sudaryti sąlygas regioninėms aukštosioms mokykloms. Algirdas Julius Greimas nepriklausomybės pradžioje rašė memorandumą Vytautui Landsbergiui ir Lietuvos visuomenei, kuri įsivaizdavo, kad Lietuva bus nedidelių aukštųjų mokyklų kraštas, kad jos galės būti ambicingos, turėti gerų profesorių. Įsivaizduota aukštoji mokykla net Marijampolėje. Bet mes galvojame, kad reikia įsirašyti į mokyklų šimtuką, stambinti, manome, kad laimi skaičiai. Tai primityvus galvojimas. Iš tikrųjų mes turėtume galvoti apie krašto poreikius ir kurti ką nors įdomaus patys sau, kaip laisvi žmonės. Trūksta akademinės kūrybos, vadybos įgūdžių, kad čia atsirastų stiprių įdomių asmenybių, profesorių. Taigi atsiranda jėgos grumtynės, galvojame, kaip paleisti kokį nors „mechanizmą“, „krepšelį“, kad jis išspręstų visas problemas, o vėliau paaiškėja, kad tuos „krepšelius“ koks nors dėdė ar teta skaičiuoja kabinete.
- Ką manote apie klasių „krepšelį“?
- Pritariau švelniam jo variantui, kuris leido šiek tiek racionaliau naudoti lėšas. Mes nepradėjome taikyti absoliutaus „krepšelio“. Jeigu jis būtų, mokykloms grėstų bankrotai. Negalima atiduoti švietimo sistemos į laisvos rinkos rankas. Aukštosiose mokyklose apsiriboti vien tik „krepšeliu“ irgi negalima. Sakome, kad veikia rinka, nors iš tikrųjų veikia biurokratiniai sprendimai, nes paaiškėja, kaip tie „krepšeliai“ skirstomi kabinetuose. Palankiai vertinu Greimo siūlymą ambicingai kurti aukštųjų mokyklų tinklą. Galėtų būti nedidelių jų padalinių.
- Kurį laiką klesti mokytojų nedarbas. Darbo biržoje – šimtai įvairių pedagogų, o darbo pasiūlymų mažai. Kitose šalyse tokios bėdos veiksmingai sprendžiamos juos perkvalifikuojant. Ar mums nereikėtų sekti tokiu pavyzdžiu?
- Sutinku, reikėtų kūrybingų sprendimų ir įvairaus mokytojų rengimo. Mokyklose galėtų būti ne tik formalus ugdymas. Šiaip švietimo paslaugų poreikis auga, jos įvairėja.
- Lietuvoje vyrauja vyresnio amžiaus (per 45 m.) pedagogai. Vidutinis pedagogų amžius yra apie 50 m. Didžiausią mokytojų dalį, apie 52 proc., sudaro mokytojai nuo 40 iki 54 metų. Jauni, iki 35 metų, mokytojai 2011 m. tesudarė 14 proc. pedagogų, jaunesni nei 25 metų – vos 1 proc. Gal turėtumėte siekti, kad mokytojo profesija vėl reikštų prestižą?
- Turėtume ieškoti skatinimo formų, kad žmonės rinktųsi mokytojo profesiją, kad gabieji mokytų. Skandinavija galėtų būti sektinas pavyzdys.
Mokytojų yra per daug
Vienam mokytojui Lietuvoje vidutiniškai tenka aštuoni mokiniai. Mažiau jų vienam mokytojui 2010 m. teko tik keliose ES valstybėse. ES vidurkis – 12,2 mokinio mokytojui.
Pastaraisiais metais buvo imtasi svarių veiksmų pedagogų rengimo kokybei ir specialybės prestižui didinti, tačiau kol kas gabiausi ir darbščiausi abiturientai nėra pritraukiami studijuoti švietimo ir ugdymo specialybes ir dirbti švietimo srityje.
Darbo biržos duomenimis, Šiaulių apskrityje pedagogams tėra keturi darbo pasiūlymai, ieškančiųjų pedagogo darbo – keliolika kartų daugiau.
