Šeima gali išspręsti problemą, išsiųsdama vaiką iš šalies. Arba nusiųsdama vaiką pas psichoterapeutą, kaip daro princas Čarlzas. Arba išsiųsdama vaiką į kitą šalį dirbti socialinio darbo (taip daro Bušas su savo dukterimis).
Terminas "auksinis jaunimas" atsirado praeito amžiaus septintame dešimtmetyje JAV. Pirmoji milijonierių banga pagimdė pirmąją pasiturinčių vaikų kartą. Iš pradžių šis terminas buvo paprasčiausiai metafora. Iš amerikiečių šį terminą vėliau perėmė ir kitos šalys. Ar skiriasi turtingų ir žymių tėvų vaikai nuo kitų?
Vaikai iš įprastų šeimų visą laiką turi ką nors įrodinėti savo tėvams ir aplinkiniams. Turtingų šeimų vaikams to daryti nereikia. Iš vienos pusės tai gali būti vaiko problema, nes vaikui nereikia įveikinėti kažkokių barjerų, nereikia kažko bandyti išspręsti ir jis lieka neprisitaikęs.
Jam atrodo, kad duona auga ant medžio - galima prieiti ir ją nusiskinti, tačiau jam sunku įsivaizduoti, kur ta duona auga ir kas ją skina. Toks vaikas yra įsitikinęs, kad gyvenime viskas išsisprendžia lengvai, todėl jis užauga be apsauginių ir be kliūčių įveikimo įgūdžių.
Iš kitos pusės, vaikas auga mitų pasaulyje. Turtingų žmonių aplinkoje yra daug mitų, todėl vaikas "skraido padebesiais". Nors tėvai nori, kad vaikas sužinotų, kas yra kas, jiems tai sekasi sunkiai. Tėvai vis tiek už jį daug ką sprendžia. Pavyzdžiui, įdarbina atostogų metu vaiką į kokią nors stambią tarptautinę organizaciją, kurioje turi pažįstamą vadybininką, padirbėti.
Vaikas ateina į darbą, tačiau su juo elgiamasi visiškai kitaip, nes žino, jog jis čia laikinai. Per porą mėnesių žmogus nespėja išmokti žengti pirmuosius žingsnius pristatant save ir įveikiant psichologinius barjerus. Jis grįžta namo, o šeima yra įsitikinusi, kad jis išmoko dirbti ir kad jis jau daug įveikė.
Turtingi vaikai sunkiai atskiria nuoširdų bendravimą nuo nenuoširdaus. Kai tavo tėvai yra žymūs ir turtingi žmonės, ne visi aplinkiniai su tavimi elgiasi nesavanaudiškai. Vaikas pats to negali atskirti. Netgi suaugęs 25-30 metų žmogus nesugeba atskirti nuoširdaus domėjimosi juo kaip asmenybe nuo veidmainiavimo. Tai yra labai didelė problema, nes šių vaikų nusivylimas bendravimu prilyginamas pačiam didžiausiam stresui. Kuo išsiskiria politikų vaikai?
Šis klausimas susijęs ir su kita problema, kai vaikai kenčia dėl savo tėvų viešumo. Dauguma turtingų tėvų pasirengę daug ką nupirkti savo vaikui. Būtų keista, jei tėvai, važinėdami prabangiais automobiliais ir apsipirkinėdami gerose parduotuvėse, to nesuteiktų ir savo vaikui. Vaikas gyvena tose pačiose sąlygose kaip ir jo šeima.
Tuo labiau, kad visos turtingų žmonių privilegijos jam suteikiamos jau vaikystėje ar paauglystėje. Žmonėms iš šono kartais tai atrodo itin keistai. Tačiau vaikas nesupranta, kad labai daug žmonių gyvena be šių daiktų, nes aplink jį visi vaikai ir suaugę naudojasi šiais brangiais "žaisliukais", bangiomis transporto priemonėmis, vilki brangiais rūbais ir poilsiauja tik brangiuose kurortuose.
Vaikas supranta, kad yra ir neturtingų žmonių, jis gali juos užjausti, ir, kaip ir kiekvienas žmogus, norėtų ką nors dėl jų padaryti. Tačiau, dažniausiai dėl savo neprisitaikymo, jis to padaryti nesugeba.
Kaip to išvengti
Vienintelis teisingas sprendimas vaiko labui – socialinis darbas. Darbas su pagyvenusiais, neįgaliaisiais, neturtingais žmonėmis, narkomanais – tai darbas su tais, kurių visuomenė nemyli, jaučia kaltę dėl jų ir, tuo pačiu, agresiją. Toks darbas vaikui suteikia tokį informacijos šaltinį ir tokį psichologinį palaikymą kaip niekas kitas. Būna, kad vaikas palaipsniui ima atsisveikinti su brangiais "žaisliukais" ir pradeda daugiau suprasti apie gyvenimo prasmę. Jis ima lengviau bendrauti ir geriau suprasti.
Tačiau gali nutikti ir taip, kad vaikui pradės patikti toks neturtingųjų ar nelaimingųjų gyvenimas, ir jis ims darytis toks kaip ir jie. Pavyzdžiui, kartais taip atsitinka, kai vaikas patenka į narkomanų grupę. Jam tai pasidaro taip įdomu, kad jis pats pradeda vartoti narkotikus (o narkomafija yra suinteresuota, kad į tai įsitrauktų turtingų šeimų vaikai).
Socialinis darbas, kurio imasi vaikas turi būti:
• Socialinis;
• Kontroliuojamas "iš aukščiau".
Tačiau darbą kontroliuoti turėtų ne turtingi žmonės ar vadybininkas, kurie patys atitrūkę nuo realaus gyvenimo, bet patyręs ir tolerantiškas turtingiems žmonėms asmuo.
Yra du priėjimai sprendžiant šią problemą – iš žurnalistų, visuomenės pusės ir iš šeimos pusės. Iš tikrųjų, šeima geriausiai gali išspręsti problemą, išsiųsdama vaiką į užsienį. Kitoje šalyje jis atsiduria tarp turtingų studentų arba darbininkų, niekas nemato, kuo jis užsiima.
Kitas šeimyninis priėjimas labai sunkus – nusiųsti vaiką pas psichoterapeutą. Taip darė princas Čarlzas – jis savo vaikus nuvedė į psichoterapijos kursus. Arba, galima vaiką išsiųsti į užsienį dirbti socialinį darbą – taip su savo dukterimis darė Bušas.
Antras priėjimas – visuomeninis ir žurnalistinis. Negalima žvalgytis pro langus kaip paparaciams, viskam turi būti ribos. Turi būti sudarytas vaikų ir žurnalistų (ar visuomeninių organizacijų) elgesio, susijusio su politikų šeimomis, kodeksas. Tai labai svarbus dalykas, kuris turi būti priimtas girdint visuomenei ir dalyvaujant juristams bei psichologams.
Politikai turi suprasti, kad privatumo ir neliečiamumo jų gyvenime lieka mažiau nei 20%, ir jie turi su tuo susitaikyti. Įsitraukdami į politiką, jie turi žinoti, kad tam pasmerkia savo vaikus, anūkus, žmonas ar vyrus.
Suprantama, neįmanoma, kad tokių tėvų vaikai pirktų pigius daiktus ar važinėtų griuvenomis, nes kiekviena šeima savo vaikus aprūpina taip kaip gali. Visuomenė tam turi būti tolerantiška, suprasti, kad politikai apsupti pinigų, o tuo pačiu ir jų vaikai.
Tačiau politikai turėtų apie tai kalbėti atvirai ir sąžiningai. Jie turėtų daug ką deklaruoti, kaip tai daro valstybės tarnautojai. Kaip auklėti vaikus, kad jie neįprastų prie "viskas galima".
Kiekviena šeima unikali, todėl nėra jokių bendrų receptų, tačiau yra taisyklė: kuo daugiau laiko praleisti bendraujant su vaikais.
• Svarbu, kad tėvai palaikytų ryšius ne tik su savo lygio žmonėmis, bet ir su tais, kurie neturi didelių pasiekimų, kad vaikai galėtų įsivaizduoti ir kitokį gyvenimą.
• Suaugusiam vaikui reikia leisti pačiam susirasti darbą, kad ir laiškanešiu.
• Socialinis darbas. Be jo neįmanoma suvienyti dviejų pasaulių. Vaikas turi matyti, kad egzistuoja ir skausmas, kančios, visiškai kitas gyvenimas, ir kad jis gali kai ką padaryti dėl šių žmonių, jei nuolat ir profesionaliai dirbs šioje srityje.
