Ar myli Lietuvą? Ar pritari Maironiui, kuriam Lietuva dar buvo brangi. Kalba, kraštovaizdis, žmogus. O A. Mickevičiaus kūryboje atsispindintis Lietuvos ilgesys? Ar jaudina širdį prie lango tėvynėje laukiančios motulės paveikslas? – rašo jaunimogidas.lt
Ir norite, įrodysiu, kad visos mūsų šalies problemos kyla ne iš to, kad žmonės savanaudžiai, o iš nemeilės Lietuvai?
Mes mylime himną, trispalvę, gerbiame lietuvišką žodį. Paklausia kelio – nusisukame ir nueiname. Mes laikomės tradicijų, dedame viltis (nors ir menkas) į ateitį, tačiau sutikę vargetą gatvėje jį apspjauname.
Mes nemylime artimo, mylime šalį. Mes laikomės jos tvirčiau įsikibę, rėkiam savo anūkams, kad nedingtų iš Lietuvos, bijome likt vieni ir labai mylime Lietuvą. Mes šitaip ją mylime, kad mums jos gaila, tad neiname į rinkimus, nealiname jos, bet aliname save, visus metus skundžiamės, kokį blogą seimūną išsiuntėme trinti kėdžių apmušalų.
Raudame prie televizorių kiekvieną Laivės gynėjų dieną. O jei kas pasiūlytų mums susitvarkyti kiemą, pakelti kito numestą šiukšlę – pasiųstume tą siūlytoją rusiškai, arabiškai ir lotyniškai. Nes mes juk išsilavinusi tauta, mylime Lietuvą, tad tapome gydytojais.
Dabar mes taip mylime Lietuvą, kad nenorime būti krizės išvyti svetur, imame kyšį ir laižomės lūpas. Nesvarbu tas ligonis, miršta ar gyvena, nepažįstame. Vaikai vaikų namuose? Tai – skaudi tema Lietuvos gyventojui. Jis žino, mylint Lietuvą, per kiekvieną išsipildymo akciją reikia Lietuvos vaikų namams paaukoti virtualų skatiką.
Aš juk myliu Lietuvą, dirbu tam, kad tobulėtume. Aš pykstu ant studentų, kurie parduoda savo smuikus ir gitaras, ir už paskutinį grašį lekia studijuoti į užsienį. Man nesvarbu, ar įmanoma mokytis Lietuvoj ar ne, bet turint dešimt universitetų (oi, tikrai nežinau kiek jų čia yra, gal ir trisdešimt su visom kolegijom, juk esu lietuvis ir mėgstu domėtis), tikrai galima prasisukti. Ir ta kaina.. Tfu centukai juk, o štai užsieny mano vaikas pražus. Reikia dirbti ir mokytis, mokytis ir dirbti Lietuvoje, kurią taip myliu.
Mes nežiūrime vienas į kitą, peikiame jaunesnį, gąsdiname tą, kuris auga ir bręsta. Pykstame ant vyresniųjų, nemylime artimo. Vieni su per daug ryškia ugnimi lekia į Airiją, o kiti sėdi Lietuvoje ir po nosimi sau kartoja „mūsų trys milijonai”.
Gal praregėkime? Gal paleiskimejaunąją kartą? Gal nueikime balsuoti? Gal nusišypsokime šalia sėdinčiam keleiviui? O gal kartais tiesiog patylėkime delfio komentaruose. Bent mintyse reikškime pagarbą visuomenei. Visuomenei, kuri merdėja, visuomenei, kuri iriasi į priekį. O gal vieną dieną būtent Lietuvoje ištrykš didžiausias pasaulyje naftos „geizeris”, gal bus kaip filme. O jei nebus, bent jau prie jūros nuvažiuosime.
Miglė Žuvelytė
