Rodrigo Pardo buvo paprastas, niekuo neišsiskirinatis argentinietis vaikinas. Gyveno jaukiame La Plata mieste ant jūros kranto, žaidė krepšinį, studijavo ir domėjosi kalbom. Kol būtent pastarasis pomėgis jį atvedė į cepelinų, alaus bei gražių merginų šalį – Lietuvą.
Pakelkit rankas, kam įdomus linksniavimas
Argentinietis Rodrigo prisimena: „Viskas prasidėjo maždaug 2006 metų rugpjūtį. Naršiau internete ir visai netikėtai pastebėjau nuorodą, kviečiančią išmokti lietuvių kalbos. Tai patraukė mano dėmesį, o galutinai apsispręsti mokytis padėjo žinia, kad jūsų kalboje yra linksniavimas. Toks dalykas man iki tol nebuvo girdėtas... Taigi, kasdien užsukdavau į internetinį puslapį debeselis.net, kur gavau pirmąsias lietuvių kalbos pamokas. Sunkiausia buvo perprasti kirčiavimą, derint linksnius su veiksmažodžiais. Pirmieji mano išlinksniuoti žodžiai buvo gan paprasti... Tai „namas“, „mama“, „klevas“.“
Rodrigo Pardo (asmeninio archyvo nuotr.)
Rodrigo moko lietuvių išeivius
„Jau turėdamas kalbos pagrindus nusprendžiau ieškoti bendraminčių. Šios paieškos mane atvedė į lietuvių išeivių bendriją Beriso mieste. Jos narys Jonas Ignas paprašė, kad prisidėčiau prie bendruomenės ir mokyčiau kalbos tuos, kurių tėvai ar net proseneliai kažkada gyveno Lietuvoje. Beje, visoje Beriso bendruomenėje esu vienintelis lietuviškų šaknų neturintis žmogus...“
Bėgo dienos, bėgo naktys, o Rodrigo vis kaupė atrodytų itin nepopuliarios bei sunkios kalbos žinias. Po truputį ėmė kirbėti mintis, kad reiktų nukeliauti į Lietuvą: artimiau susipažinti su jos kultūra, žmonėmis.
„Sužinojau, kad Vilniaus universitete yra specialus lietuvių kalbos kursas užsieniečiams. Tiesa, toks malonumas ne pigus, bet tėvai nedvejodami pritarė mano sprendimui išvykti iš Argentinos į „Baltiją“ ir netgi sumokėjo už metų trukmės kursus“.
Lietuviški – argentinietiški papročiai
Ir štai Rodrigo jau Lietuvoje: „Prieš atvykdamas čia bendravau su lietuviais internetu. Jie man papasakojo apie populiariausiais subkultūras – emo, fyfas, forsus, patarė, kokias vietas turėčiau aplankyti. Žinojau ir apie rasistinius išpuolius jūsų šalyje, tačiau to nebijojau. Suprantu, kad nuolat ko nors bijant gyventi negalima...“
Rodrigo Lietuvos žeme vaikšto, atrodytų, visai neilgai, tačiau jau pastebėjo mūsų ir argentinietiškų papročių skirtumus: „Mes pasisveikindami bei atsisveikindami nuolat pasibučiuojam. Per pusryčius paprastai valgom tik sausainių su pienu, per pietus – ko nors daug ir sočiai, pavakariams – tik užkandam, o vakarieniauja visa šeima kartu ir valgom taip pat sočiai kaip ir pietaudami. Tradiciškų argentinietiškų patiekalų ( milanesa, asado, tortafrita) dar nespėjau pasigesti, nes man visai patinka ir cepelinai.”
Jus vis dar neramina klausimas, kas turėtų šauti į galvą, kad kiltų noras mokytis keistos lietuvių kalbos, palikti šeimą bei draugus ir išvykti už devynių jūrų? Rodrigo turi atsakymą: „Aš tiesiog noriu išmokti kalbėti laisvai be akcento. Grįžęs į Argentiną planuoju padėti bendruomenei - versti tekstus, galbūt filmus.“
Geranoriškas tas Rodrigo... O kad visi lietuviai tokie būtų.
Rodrigo Pardo (asmeninio archyvo nuotr.)
Monika Kauliūtė
