Spaudos antraštėse ne kartą mirgėjo istorijos apie moteris, kurios patiria fizinį, psichologinį, ekonominį ir kitokį smurtą. Daugybę kartų viešai diskutuota ir kritikuota, kol galiausiai praėjusių metų gruodžio 15 d. įsigaliojo smurto artimoje aplinkoje prevencijos įstatymas. Atrodytų, viskas kaip ir turėjo susitvarkyti: aukos apsaugotos, smurtautojai nubausti, bet nepraėjus nė dviem mėnesiams prabylama ir apie kitą medalio pusę – po dideliais pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičiais slypi dar viena, nemažiau bauginanti problema: kaip sugrąžinti į visuomenę „paslydusius“.
Psichologai perspėja, kad „permalti įstatymo mėsmale“ agresyvūs smurtautojai nesugrįžta į šeimas pozityviai nusiteikę, veikiau atvirkščiai – baudimas ir kvalifikuotos pagalbos nebuvimas tik didina jų socialinę atskirtį. Ar įmanoma šioje situacijoje išlaikyti pusiausvyrą – vienus gelbėjant, kitų nenuskandinti?
Smurtautojų nėra kur dėti
Naujienų portalo Balsas.lt kalbinta Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė, paprašyta pakomentuoti situaciją, sakė: „Praėjus vos daugiau nei mėnesiui nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įsigaliojimo, jau gauta daugiau nei keturi tūkst. pranešimų ir pradėta apie pusantro tūkstančio ikiteisminių tyrimų. Situacija baisi: vyrai uždaromi į areštines, nėra kur jų dėti, o praėjus dviem dienoms jie išmetami į gatvę ir niekas jais nesirūpina. Tada visa tai grįžta nauja smurto banga – vyrai ją nukreipia į savo šeimas arba į save. Žinomi atvejai, kai žmonės bandė susideginti, pasikarti. Situacija labai liūdna“, – kalbėjo pašnekovė.
O. Slapšienės teigimu, jau yra sukurta iniciatyvinė Vyrų krizių centro grupė, kuri netrukus visuomenei pristatys kompleksinės pagalbos modelį, kurio vienas iš svarbiausių aspektų – socializacijos centro Kauno mieste ar rajone steigimas. „Kažkam turi rūpėti, kur padėti tuos vyrus, kažkieno sūnus, tėvus, brolius, kuriuos mūsų visuomenė jau stigmatizuoja – stereotipai labai giliai įsišaknyję, mat iš vyrų daromi tikri „supermenai“, reikalaujama neįmanomų dalykų, o paskui stebimasi, kodėl vyras smurtauja. Plinta neatsakingas elgesys keliuose, narkomanija, alkoholizmas, skolinimasis. Prie galimų pasėkmių dar galime pridėti emigraciją ir patekimą į prekiautojų žmonėmis pinkles. Daugybę svarbių dalykų reikia atlikti čia ir dabar, vienas jų – visuomenės švietimas.“
Smurtas – tik ledkalnio viršūnė
Kometuodama naująjį įstatymą pašnekovė negailėjo karčių žodžių jo rengėjams: „Šis įstatymas yra daugiau teorinis – praktiškai jis neveikia. Džiugu, kad moterys per šešerius metus išsikovojo, kad būtų priimtas šis įstatymas, bet smurtas buvo tik ledkalnio viršūnė. Dėkui dievui, situacija pasikeitė, bet kas iš to, kai niekas nežino, kur tuos vyrus padėti. Turim dar vieną socialinę stigmą: „Tu buvai areštinėje, esi smurtautojas.“ Realus pavyzdys iš gyvenimo: atvyksta pareigūnai į šeimą išsivežti vyro ir klausia moters: „Kas nutiko?“ Paaiškėja, kad vyras susinervino, trenkė į elektros jungiklį, kurio atskilęs gabaliukas perrėžė moters skruostą, veidas kruvinas, panika. Policijos pareigūnai vyrą išveža į areštinę. Vyras blaivus, dirbantis, užimamtis aukštas pareigas žmogus, tad gal jo į areštinę vežti nereikia? Gal pakanka nuvežti ten, kur jam pagalbą galėtų suteikti specialistai, kurie padėtų tam žmogui socializuotis ir iš karto būtų suteikiama pagalba?“
Pašnekovės teigimu, dažnai skubama pasmerkti smurtaujančius vyrus ir pamirštama, kad jiems taip pat reikalinga pagalba: „Fizinis smurtas – dažniau yra vyrų emocijų išraiška, bet kiek emocinio, psichologinio, ekonominio ir socialinio smurto naudoja moterys? Šio smurto formos būna tokios rafinuotos, kad kartais vyrai neištveria ir pratrūksta. Žinoma, aš tikrai nenoriu pasakyti, kad visi turi teisę nesitvardyti, bet esama atvejų, kai situacija piktnaudžiaujama. Būna atvejų, kai uždaryto vyriškio mama skambina į Vyrų krizių centrą ir klausia, kokių priemonių galima imtis, mat po dviejų parų areštinėje vyrui taikoma kardomoji priemonė – draudimas artintis prie smurto artimoje aplinkoje subjektų – prie žmonos, vaikų. Vadinasi, su vaikais bendrauti negalima ir vyras iš karto patiria tėvo atstūmimo sindromą, o paskui – kitas asmenybės krizes ir pan.“
Smurtinio elgesio programos egzistuoja tik popieriuje
Moters teigimu, šiuo metu daugiau yra lakstoma susiėmus už galvos ir nežinoma, ką daryti, nei imamasi realių darbų: „Labai rimtai turėtumėme pasvarstyti, kaip kurti socializacijos centrą, kur pagalbą teiktų kvalifikuoti specialistai. Atrodytų, kad šiandien sveikų ir socialiai atsakingų vyrų nebėra – alkoholikai, narkomanai, lošėjai, neatsakingai besisikolinantys ir pan. Smurtas šeimoje visuomet buvo ir yra nusikaltimas, tik jau nebežinome, ką su tuo daryti.“
Į klausimą, ar egzistuoja galinčios padėti elgesio keitimo programos, pašnekovė atsakė vienareikšmiškai: „Tokių nėra, tik teoriškai apie jas kalbama. Minėtame įstatyme yra daugiau netikslumų – nekalbama apie vaikų situaciją, apie ją užsimenama tik bendrais bruožais, bet nėra nurodoma, kas su šiuo problemos aspektu turėtų dirbti. Jei vakai nebuvo smurto liudininkai, kodėl vyras turi būti atskiriamas nuo vaikų? Stresą patiria abi pusės.“
Siūlys įstatymą taisyti
Anot pašnekovės, policininkai dabar atvykę į įvykio vietą neprivalo aiškintis labai daug dalykų: „Nors jokių išorinio smurto požymių nėra, pakanka pasakyti, kad smurtavo psichologiškai arba ekonomiškai ir pan., o tada jau vyriškis vežamas į areštinę. Artimiausiu metu bus inicijuotos kelios šio įstatymo pataisos, nes jame yra grubių klaidų.“
O. Slapšienė tikino, kad šiuo metu socialinės gerovės centras vyrams yra būtinybė. Tokiame centre dirbtų specialistai ir savanoriai, o pagalbos būtų galima kreiptis bet kuriuo metu. „Atsiradus tokiam centrui, dalį smurtautojų galėtumėm vežti ten, o ne į areštinė, iš kur išėjusius juos visuomenė dar labiau smerkia ir stigmatizuoja.“
Į klausimą, ar būna tokių atvėjų, kad išėję iš areštinės patys smurtautojai kreipėsi pagalbos į specialistus, pašnekovė sakė: „Utopija. Kalbanat apie „įgudusius“ smurtautojus, būtina paminėti tai, kad dažniausiai prie tokio elgesio prisideda ir alkoholio bei narkotikų vartojimas. Labai retai būna, kad žmogus turi tik smurtavimo problemą. Dažniausiai tipinio smurtautojo charakteristika susideda iš kelių elementų. Smurtautojai patys pagalbos nesikreipia, tiek galiu pasakyti iš savo darbo patirties, o vyrų krizių centre dirbu jau trejus metus. Turiu darbo aptirties ir kitoje organizacijoje, kuri vykdė ne vieną smurto prevencijos projektą, tad galiu teigti, kad tokių vyrų, kurie daug metų smurtavo, o vieną rytą nusprendė pasikeisti, sutikti neteko. Dažniausiai kreipiasi pačios moterys ar kaimynai. Žinoma, toks vyras paprastai būna nukreipiamas pas specialistus, kurie padeda lavinti smurto ar pykčio valdymo technikas, bet šioje srityje dirbančių specialistų Lietuvoje yra labai mažai“.
Kito kelio nėra – tik į areštinę?
Į klausimą, ar įmanoma perauklėti smurtautoją, pašnekovė sakė: „Žodis „perauklėti“ čia netinka, veikiau tai – galimybės kitaip pamatyti save suteikimas. Vadinasi, reikia labai rimtai susirūpinti tokio žmogaus savivertės, savigarbos ir pasitikėjimo jausmo ugdymu. Smurtauja tie žmonės, kurių savigarba, savivertė ir pasitikėjimas savimi yra labai žemo lygio.“
Specialistės teigimu, nei efektyvios prevencijos, nei švietimo šiais klausimais nėra: „Mūsų visuomenės požiūris nesikeis tol, kol nebus parodyta, kad viskas gali būti kitaip. Jeigu paauglį dar galime išsiųsti į kokius nors pataisos namus, tai suaugusio žmogaus iš karto laukia tardymo izoliatorius. Kai žmogus išeina, jį visuomenė skuba pasmerkti ir problemos tik didėja. Kodėl taip yra? Nes tam tikru momentu negalima tokiam žmogui padėti. Žmonės neskuba keisti požiūrio ir vis dar labai gajų stereotipų. Mes per daug skiriame vyrus ir moteris, kai turėtume kalbėti apie žmogų, asmenybę ir vertybes,“ – kalbėjo O. Slapšienė.
Moteris akcentavo, kad nors nevyriausybinės organizacijos su šia problema bando kovoti seniai, be kitų institucijų pagalbos pokyčiai sunkiai įmanomi.
Skundų dėl policijos veiklos nesulaukta
Apie tai, kaip pasikeitė pareigūnų darbas įsigaliojus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui, Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus viršininkas Sigitas Urbonas kalbėjo: „Iš esmės nepasikeitė niekas, kaip policijos pareigūnai dirbo anksčiau, taip jie tai daro ir dabar. Jei anksčiau tai buvo vadinama buitiniu smurtu, tai dabar yra išskirta į fizinio, psichologinio, seksualinio, ekonominio ir kitas rūšis. Šiuo metu pradėta apie pusantro tūkstančio ikiteisminių tyrimų, tad kalbėti apie tai, kad pareigūnai nemoka į šiuos atvejus reaguoti, kažin ar teisinga. Departamente veikia specialus elektroninis paštas ([email protected]), kuriuo galima pranešti apie atvejus, kuomet policija savo darbą atlieka netinkamai, bet į šį paštą laiškai neplūsta. Reikėtų kalbėti apie labai konkrečius faktus, kas ir ko nepadarė, bet ne sakyti, kad policija dirba prastai.“
Pašnekovas užsiminė, kad į minėtą elektroninį paštą nesulaukta nė vieno konkretaus skundo.
„Tikiu, kad esama tam tikrų nesusikalbėjimų, juk įstatymas naujas, reikia laiko, kad viskas įsivažiuotų. Juk JAV tokį statymą turi nuo 1975-ųjų metų ir iki šiol jį tobulina, mokosi. Europos valstybėse panašūs įstatymai veikia 10-15 metų, o pas mus jis galioja vos pusantro mėnesio ir norime, kad sistema veiktų nepriekaištingai“, – kalbėjo S. Urbonas.
30 kartų daugiau ikiteisminių tyrimų
Viešojoje erdvėje vis dažniau akcentuojama, kad įsigaliojus įstatymui užfiksuoti keturi su puse tūkstančio pareigūnų iškvietimų yra skaičiai, atskleidžiantys itin didelį problemos mastą. S. Urbonas, paklaustas, ar buvo užfiksuotas kur kas didesnis iškvietimų pokytis, palyginti su anksčiau turėtais skaičiais, sakė: „Ne, 2010-aisiais buvo užregistruota 42 214 iškvietimų dėl konfliktų šeimoje ir pradėta 614 ikiteisminių tyrimų. Nuo praėjusių metų gruodžio 15-tos dienos iki šių metų sausio 29 dienos, policija gavo virš keturių tūkstančių iškvietimų, tad padalijus iš mėnesių skaičiaus, tendencijos labai panašios, bet ikiteisminių tyrimų pradėta 1474. Vadinasi, beveik 30 kartų daugiau pradėta ikiteisminių tyrimų.“
Specialisto teigimu, visa policijos bendruomenė į šio įstatymo priėmimą žvelgia itin palankiai, bet, kalbant apie jo vykdymo kaštus, skaičiai nemažiau gluminantys, nes vieno ikiteisminio tyrimo kaina – apie 1700 litų, o jei skaičiai ir toliau nemažės, metų pabaigoje ikiteisminių tyrimų gali būti apie 15 tūkst.
