Šie mokslo metai tapo slenksčiu, kai pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą numatyta pradėti taikyti naująją kredito sampratą. Apie Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemą (ECTS), prie kurios bando pereiti visa Europa nuo Bolonijos deklaracijos pasirašymo 1999 m., Lietuvoje vis daugiau diskutuojama iš esmės, o tam suburti Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovai – nacionalinio projekto ekspertai – baigia ruošti rekomendacijas kokybinei kaitai. Vienas projekto ekspertų, Mykolo Romerio universiteto prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas pateikia projekte ruošiamos koncepcijos komentarą.
Nauja studijų filosofija
Šio nacionalinio projekto esmė neapsiriboja tik kreditų kaupimo ir perkėlimo sistemos adaptavimu Lietuvoje. Tai projektas apie kreditais pagrįstą studijų filosofiją, orientuotą į studento studijas, bet ne į dėstytoją ar disciplinos struktūrą. Visi drauge perimame ir adaptuojame Lietuvoje tam tikrą šiandieninę, šiuolaikinę studijų filosofiją, Tuning Educational Structures in Europe (Tuning) studijų filosofiją. Ji duoda sistemingą žvilgsnį į visą studijų procesą – į studijų sąsajas su veiklos pasauliu, į studijų sandarą, metodus, vertę ir vieną su kitu tarsi „sukabina“. Taip gimsta studijų perorientavimas nuo disciplinos, nuo dėstytojo, nuo išteklių į studentų poreikius.
Tokiu būdu mes nuosekliai pereiname prie kalbos apie kompetencijas – apie tai, ko reikia studentui, pasirinkusiam vieną ar kitą sritį. Mano manymu, teisinga galvoti, jog kompetencijos, kaip studijų pagrindas, gimsta kalbantis su profesiniu lauku – diskusijose apie tai, ko reikia praktikams. Atsiranda kompetencijų rinkinys, kuris išverčiamas į dalykinių studijų siekinių kalbą, ir duoda tam tikrus rezultatus.
Todėl ir kiekvienos studijų programos rengimas turėtų prasidėti nuo nišos identifikavimo, jos reikalingumo suradimo ir turimų išteklių įvertinimo. Programa turi būti nuosekli, tolydi ir sudaryti prielaidas siekti studijų rezultatų, reikalingų numatyto lygmens bendrosioms ir dalykinėms kompetencijoms bei kvalifikacijai įgyti. Tarpusavyje susijusios studijų programos dalys turi sudaryti darnią visumą, kryptingai siekti galutinio ugdymo tikslo. Todėl ir kompetencijos turi būti ugdomos ne pagal konkretų dalyką, o pagal dalykų seką. Turbūt sunku įsivaizduoti, kad kokia nors kompetencija – ar dalykinė, ar bendroji – būtų išugdoma vienu studijų dalyku.
Aktyvus studentas – būtinas siekis
Jeigu mes darome prielaidą ir tikimės, kad studentas yra aktyvus, sprendžiantis ir atsakingas studijų proceso dalyvis, labai svarbu skatinti studentus įsitraukti į studijų procesą. Kol kas su masinėmis paskaitomis mūsų universitetuose tai galbūt skamba labiau kaip utopija, bet mes turime link to judėti. Studentas taip pat privalo įsipareigoti – duoti atsakymą apie tai, ar jam studijų procesas tiko, ar ne. Jeigu studentas nepasisakė, nedalyvavo studijų procese – jis negali reikšti pretenzijų. Čia būtų žingsnis, kuriant tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą. Mes akcentuojame ne mokymą, o mokymąsi. Akcentas ne tai, kaip aš mokiau, o ką išmokiau. Ne ką pateikiau sau suprantama kalba, sau suprantamu žargonu, arba aš kalbėjau per tyliai, arba kažko nepaaiškinau, o ką jis suprato.
Dar vienas išskirtinai svarbus studijų aspektas – vertinimas. Mano įsitikinimu, vertinimas yra ne baigtinio studijų rezultato išraiška, o studijų proceso dalis. Jis padeda studentui pasitikrinti, palaikyti dialogą su dėstytoju, gauti iš jo informaciją, ką gerai ar ne taip gerai padarė, ko nepadarė. Jis neturi turėti ribojamojo pobūdžio. Būtent dėl to, manau, studijų finansavimas turėtų būti atsietas nuo rezultatų, nes jis verčia mokytis dėl pažymio ir kartu iškreipia pačią vertinimo esmę.
Galima užskaityti tik palyginamus studijų kreditus
Nacionalinis ECTS projektas ir čia kuriama koncepcija kalba ir apie kreditų perkėlimą. Savo ruožtu, kreditų perkėlimas yra galimas, kai palyginami programų studijų siekiniai ir studento darbo krūvis. Kai mes veikiame tuo pačiu pagrindu, galime palyginti studijų programas. Todėl kreditų kaupimo ir perkėlimo sistemos tęsinys yra kitais būdais (neformalaus ar savaiminio mokymosi, darbinės patirties) įgytų kompetencijų pripažinimas. Taip mes atveriame kelią mokymuisi visą gyvenimą, pasisėmimui patirties kitose vietose, sugrįžimui, bet jau į aukštesnę pakopą.
Nuolatinė programos stebėsena ir vertinimas (studentų ir akademinio personalo apklausos, studijų pasiekimų analizė ir kt.) yra būtina jos kokybiško įgyvendinimo sąlyga. Ar vidinė studijų kokybės užtikrinimo sistema veikia gerai, padeda pasitikrinti išorinis studijų programų ir kokybės užtikrinimo sistemų įvertinimas. Šiuolaikinis išorinis vertinimas turėtų būti ne ribojamojo, bet skatinamojo ir tobulinamojo pobūdžio. Kaip ir bet koks vertinimas studijų procese.
Vietoj epilogo arba apie studijų išlaisvinimą
Mano manymu, šiuolaikinė visuomenė jau tampa tokia, kuri skatina studijų proceso metu ruošti ne tam tikrų profesijų atstovus, o žmones, pasirengusius darbo rinkai platesne prasme. Juk labai didelėje visuomenės veiklos srityje negalime tiksliai įvardinti profesijos – ji kinta. Darbo laukas reikalauja įvairių kompetencijų rinkinio. Pvz., smulkiam prekybininkui reikia būti ir vadybininku, ir ekonomistu, ir psichologu, ir dar galbūt mokėti kalbas. Tai pagal kokią studijų programą pasiruošti jam? Kokią profesiją įgyti? Todėl, jei mes „atidarytume“ darbo rinką, tai bakalauro laipsnį galėtume susirinkti iš plataus lauko. Taip būtume pasiruošę darbo rinkai, bet netaptume vienos srities profesijos turėtojais. Manau, kad ECTS grindžiamas reglamentavimas krypsta į tokį išlaisvinimą ir todėl jis yra novatoriškesnis ir neišvengiamas kelias.
MRU Studijų prorektorius doc. G. Viliūnas
