Marija Birutė KONTRIMAITĖ
Šitos akimirkos mes, abiturientai, laukėme dvylika metų. Laukėme dvylika metų tam, kad paryčiais išpilti šalto prakaito galėtume į paieškos langelį suvesti „rezultatai.nec.lt“ ir pagaliau sužinoti, kas pirks bilietus į Norvegiją (nes, girdėjau, Anglija jau išgyveno savo aukso amžių - bent jau lietuvių akyse), o kas išdidžiai išrėš močiutei, kad gavo taip trokštamą „šimtuką“ iš lietuvių / anglų / chemijos egzamino ir taip toliau.
Šiais metais, kaip jokiais kitais, daugelis dvyliktokų verkė ir verkė dėl egzaminų. Skundėsi ir mamai, ir savo feisbuko draugams. O kur dar pasipiktinimo kupini laiškai į portalus ar bet kur, kur tik laikiusiųjų egzaminą nuomonė buvo reikalinga ir spausdinama.
Kaip abiturientė, laikiusi tuos pačius egzaminus, kaip ir visi likusieji, galiu pasakyti tik tiek, kad man nuoširdžiai nejauku už visas tas isterijas.
Savaime aišku, kad vien už atėjimą į mokyklą, kurioje laikomas egzaminas, šimtukų niekas nerašo. Jo nerašo, net jei parašai piktą straipsnį ar pasiskundi mamai.
Žinoma, negaliu nesutikti, kad įtampos laikant egzaminus ir laukiant rezultatų tikrai yra – juk tos kelios valandos nulemia artimiausius kelerius metus, o sužinojus, kad rezultatas ne triženklis, o viso labo - dviženklis, tuoj pat kyla dar ir susierzinimas – dvylika metų mokiausi, sąžiningai namų darbus dariau, o gavosi tik taip...
Tik prasidedant brandos egzaminų sesijai savo feisbuko paskyroje parašiau keletą ironiškų patarimų, kaip gerai išlaikyti egzaminus. Keletas iš jų buvo piktintis viskuo (užduotimis, temperatūra egzamino patalpoje, nemaloniu vertintojo veidu), nesivarginti perskaityti klausimo ar užduoties (nes skaitymas užima per daug brangaus laiko - reikia bandyti atsakymus spėti) ir skubėti (ne jei užtrunki ilgiau negu 45 minutes, vadinasi, jau rašai kažką ne tą).
Žinoma, tai buvo rašyta juoko forma, bet net nustebau, kaip puikiai pataikiau nuspėti dažniausiai daromas moksleivių klaidas.
Štai kad ir keletas bendramokslių, patekusių tarp tų 12 proc. neišlaikiusių lietuvių kalbos VBE, sako, kad be reikalo skubėjo – juk laiko buvo sočiai, o 500 žodžių riba tikrai įveikiama, tik reikėjo truputį pagalvoti, o ne rašyti „beleką“ tik tam, kad lapas nebūtų tuščias.
Galbūt tai ne taisyklė, bet mokiniai, kurie atidžiai ir pernelyg neskubėdami atliko užduotis, dabar gali pasigirti ženkliai geresniais rezultatais.
Taigi, dar laukia baisioji liepos ketvirtoji ir vienuoliktoji. Internetą ir vėl užplūs nusivylimo banga dėl matematikos, istorijos, fizikos, geografijos egzaminų. Bet nemanau, kad verta skųstis – kiek pastangų įdedame, tiek ir turime, o tie balai kompiuterio ekrane yra tik laikina stotelė – sėkmingai įstojus į aukštąją mokyklą, visos išgyventos kančios kels tik saldų juoką.
