Maistui ruošti vartoti tik aliejų, kaip šiuo metu dažnai rekomenduojama, nepatartina. Manoma, kad kai kurie vitaminai aliejuje netirpsta. Lašinukai visada geriau sergantiems alerginėmis ir sąnarių ligomis, kurių priežastis – baltymų apykaitos sutrikimai.
Tvirtinama, kad margarinas geriau už sviestą, lašinių bijoma, kaip velnias – kryžiaus, natūralus pienas „pagerinamas“ pridedant kalcio. Jeigu ant pečių nešiotume sveiką galvą, supratume, kad vėžys minta gyvuliniais, dažniausiai mėsos baltymais, ir šia liga susirgęs žmogus dažnai nebenori valgyti mėsos, o infarktas paguldo į ligos patalą būtent jaunus mėsėdžius.
Pieno gerinti ar skiesti nereikia. Gamta per tūkstančius metų pagamino jį tokį, koks yra geriausias ir naudingiausias tiek veršeliui, tiek žmogui. Reikia ne tik valgyti – būtina, kad organizmas įsisavintų suvartotą maistą. Į odą ar plaučius patenka neįsisavintos medžiagos, kurių blogai veikianti virškinimo sistema (kepenys, kasa, inkstai ir kt.) nesugebėjo pašalinti. Jeigu organizme nebūtų nepageidaujamų medžiagų, nesirgtume alerginėmis ligomis.
Protaujant būtinai ateina mintis, kad tokios organizmo reakcijos alergiškam žmogui reikalingos, todėl jų slopinti negalima. Pirmiausia būtina skirti šį maistą ir sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kad tų reakcijų išvis nebūtų. Labiausiai gaila vaikų, kuriems metų metus kišami vaistai. Alergiškų vaikų kraujas tirštas (kaip pagyvenusių žmonių), juos vargina vidurių užkietėjimas, sausa oda, dėl organizmo demineralizacijos vartojant daug cukraus iškrypsta stuburas. Iš pieno ir cukraus gaminama daug gleivių, pavojingų linkusiems į bronchinės astmos priepuolius. Tai žinoma labai seniai – vaikams neduodavo saldainių, jie buvo gąsdinami, kad iškris dantys, iškryps stuburas.
Keletą labai sunkia bronchine astma sergančių neįgalių vaikų nustojome gydyti vaistais (aišku, sutikus vilties netekusiems tėveliams). Kad mokyklos nelankantiems mažiesiems būtų linksmiau sėdėti namie, visiems padovanojome po mažą šunelį. Šunų plaukai, dirgindami bronchus, neva sukelia astmos priepuolius. Vaikams maitinti buvo pasiūlyta vegetarinis, be cukraus (kad nesigamintų gleivių) maistas. Iš gyvulinių produktų leista valgyti tik lašinius, taukus ir lydytą sviestą – produktus, neturinčius gyvulinių baltymų. Vaikai privalėjo tuštintis du kartus per dieną. Stebuklas įvyko per porą mėnesių ir tęsiasi iki pat šių dienų. Deja, nors toks „gydymas“ tinka gydyti alergines odos ligas, jis nieko nesudomino ir netgi sunervino porą garsių gydytojų – kam vargti su dietomis, jeigu yra gerų vaistų.
Prieš keturiasdešimt metų JAV, Masačusetso valstijoje, pradėti tyrimai siekiant nustatyti, kiek natūralūs riebalai kenkia kraujagyslėms ir didina cholesterolio kiekį. Po keturiasdešimties stebėjimo metų Viljamas Kastelis, vadovavęs tyrimams, paskelbė rezultatus:
„Nustatėme, kad žmonių, kurie nuolat vartojo gyvulinius riebalus, cholesterolio rodikliai buvo geri, svoris liko normalus ir jie buvo fiziškai aktyviausi.“ Galima pridurti: ir dvasiškai, nes mūsų smegenys sudarytos beveik vien iš vandens ir riebalų. Kvailos merginos, kurioms gudri propaganda liepia laikytis įvairiausių dietų, tarp jų ir baltyminių, neužauga protingais žmonėmis.
Pagrindiniai mūsų mitybos elementai – baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Bandymas apsieiti be kurio nors komponento – kenksmingas. Bet apsieinama. Prisigalvojama, kad nevartojant sviesto, lašinių ar taukų nesikaups riebalai, tačiau jie vis tiek kaupiasi, nes ir vyrams, ir ypač moterims jų reikia. Labai liesos moterys negali susilaukti kūdikio, nes gamta nusprendžia, kad tokia gaišena nesugebės jo išnešioti ir išmaitinti. Nieko labai blogo neatsitinka ir valgant tik vegetarinį maistą, nes mūsų organizmas iš angliavandenių geba pasigaminti ir riebalus, ir baltymus. Tiesa, šiek tiek sunkiau. Tvirtinama, kad ne visuomet kokybiškus.
Nereikia jokių mokslinių tyrimų. Žvilgtelėkime į visišką vegetarę – karvę. Ji iš žolės pagamina daug kokybiškų baltymų turintį pieną, o besiganydama dobiluose nusipeni kaip kiaulė, nors jos riebalai nuo kiaulės lašinių skiriasi. Karvė vegetarė negyvena ilgiau nei dvidešimt metų. Vegetarai taip pat negali tikėtis išskirtinio ilgaamžiškumo. Jeigu kasdien valgysime mėsą, grėsmė susirgti infarktu, kitomis kraujotakos ligomis ar vėžiu, aišku, bus didesnė nei aliejumi ir žolėmis besimaitinančiam vegetarui. Tačiau vegetaro galvoje ir akyse prašviesės, jeigu jis kartkartėmis išdrįs suvalgyti lašinių ar žuvies kąsnelį, kaip daro mūsų vegetarų draugijos pirmininkė ponia Vaištarienė.
Mūsų protas paklūsta įkyriai reklamai, bet organizmas diktuoja, kad riebalai reikalingi, ypač vaikystėje ir jaunystėje. Jų trūkumas, naikindamas intelektą, nepataisomai gadina žmogaus gyvenimą. Visokias gražuoles dėl jų kvailumo pameta vyrai. Jų prasmingas gyvenimas (o kartais ir visas gyvenimas) pasibaigia prie penkiasdešimtmečio slenksčio.
Organizmui reikia dvidešimties skirtingų riebalų rūgščių. Jos gaminamos iš dviejų nesočiųjų riebalų rūgščių – omega-3 ir omega-6, kurių yra lapinėse daržovėse, linų sėmenyse, žuvyje, žuvų taukuose, kukurūzų, saulėgrąžų bei kituose aliejuose.
Iš riebios mėsos ir pieno produktų lengvai pasisaviname sočiąsias riebalų rūgštis, be kurių mūsų gyvenimas taip pat nebūtų visavertis.
Žmogui geriausiai tinka neapdoroti riebalai, kuriuos gauname vartodami lašinius, taukus, sviestą, žąsų ir žuvų taukus, sėmenis, daržoves, vaisius, riešutus. Naudingi ir šaltai spausti, neapdoroti aliejai. Mūsų ūkininkai sėmenų aliejų, gerus lašinius bei pramonės nesugadintą sviestą pardavinėja turguose. Užsieniečiai stebisi mūsų maisto produktų gausa ir kokybiškumu. Kiek tai tęsis, neaišku. Europos Sąjunga ūkininkams jau moka už tai, kad jie nedirbtų. Jau greit nebeturėsime nei savo pieno, nei savų vištų kiaušinių. Sveikoms vištoms nebegalima išeiti į kiemą dėl paukščių gripo pavojaus, nors daug pavojingesniems banditams galima vaikščioti, kur įsigeidžia. Tačiau grįžkime prie mitybos.
Geriausia maitintis visų minėtų riebalų rūgščių turinčiais produktais. Tai palengvinimas organizmui, nes kitaip jis pats turėtų pasigaminti reikalingus riebalus iš angliavandenių (kaip karvė).
Mergelės ir moterys, norėdamos turėti ar išlaikyti idealią figūrą, maitinasi daržovėmis su aliejumi ir sumuštiniais su margarinu. Jeigu tokia mityba tęsiasi ilgai, sutrikdoma riebalų rūgščių pusiausvyra. Netgi kai kurie mitybos specialistai tvirtina, kad nuo tokio maitinimosi greičiau nutunkama ir atsiranda celiulitas. Savo ruožtu deputatas, šveisdamas raudonąją žuvį su ikrais ir užsigerdamas kava su grietinėle, tokio sutrikimo nepatirs ir bus netgi gudresnis už norinčią jį suvilioti skurdžiai besimaitinančią „misę“. Sveikam žmogui joks maistas nėra blogas – šis tampa netinkamas, kai jo suvartojame pernelyg daug. Visos dietos, ypač vien baltyminės, kritikuotinos ir pavojingos, todėl jų galima laikytis tik trumpą laiką. Maistas turi būti įvairus. Valgykime jo mažiau ir nereikės jokių dietų.
Kuo natūraliau maitinsimės, tuo bus geriau. Sunkų fizinį darbą dirbantys žmonės turi gauti pakankamai kaloringo maisto. Atrodo, kad visos mūsų organizmui reikalingos riebalų rūgštys sėkmingiausiai gaminamos iš natūralių riebalų. Juos vartojant nebaisus joks vegetarizmas. Matyt, sočiosios riebalų rūgštys, kurių yra taukuose, lašiniuose, svieste, padeda vegetarams ir iš grūdinių kultūrų lengviau pasigaminti reikiamus baltymus. Vegetarizmu gydytų vaikų mitybą pagerinus taukais ir lašinukais, pradėjo augti svoris, jie visiškai nedejavo dėl to, kad negauna mėsos ar pieno.
Polinesočioji riebalų rūgštis omega-6, kurios yra kukurūzų, medvilnės, saulėgrąžų ir kituose aliejuose, dalyvauja organizmui gaminant prostaglandinus – į hormonus panašias medžiagas, stiprinančias imuninę sistemą ir skatinančias uždegimo procesus (tokius kaip reumatas ar alergija). Tai nėra nei malonu, nei pageidautina. Todėl sergantiesiems alerginėmis ligomis labiau tiktų gyvuliniai riebalai.
Omega-9, mononesočiosios riebalų rūgšties, yra alyvuogių aliejuje. Kaitinamas jis mažai kinta, bet kepti nepatartina naudoti sėmenų aliejaus. Nerafinuotą sėmenų aliejų geriausia vartoti nekaitintą. Jeigu riebalų rūgščių negausime, nieko blogo neatsitiks – jas pasigamins mūsų pačių organizmas. Be to, alyvuogės mūsų šalelėje neauga.
Iš knygos: Filomena Taunytė „7 nuodėmės ir 12 ligų“
Jei kas nors staiga jūsų paprašytų išvardyti septynias didžiąsias nuodėmes, ar iš karto sugebėtumėte atsakyti, kad tai – puikybė, godumas, paleistuvavimas, pavydas, rūstumas, persivalgymas ir persigėrimas, tingėjimas?
Į tokią keblią padėtį ne vieną savo pašnekovą yra įstūmusi šios knygos autorė Filomena Taunytė. Remdamasi ilgamete profesine patirtimi, gydytoja tvirtina, kad mūsų nuodėmės sukelia daugybę ligų, todėl naujoje savo knygoje aiškina, kaip atsikračius nuodėmių sustiprėja sielos ir kūno sveikata.
Negana to, autorė įsitikinusi, kad keturios didžiosios dorybės – išmanymas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas – turi vaikščioti ne po vieną, o visos kartu, mat pavienė dorybė netikėtai gali virsti nuodėme. Pasakodama apie naujų ir jau pažįstamų savo herojų, jų vaikų ir anūkų nutikimus, F. Taunytė aptaria su šių dienų žmogaus gyvenimo būdu susijusius sveikatos sutrikimus, taikliu, kandžiu žodžiu reiškia požiūrį į fizinę ir psichinę sveikatą žalojančias negeroves bei naujuosius prietarus. Knygos autorė siūlo per kartų kartas sukaupta išmintimi ir stebėtinais naujais mokslo atradimais pagrįstas išeitis, paprastus, dažnai beveik nieko nekainuojančius būdus ligoms gydyti ir sveikatai išsaugoti.
