Itin reta kosminių uolienų sankaupa 2019 m. balandžio mėnesį nukrito miškingame Aguas Zarcas miestelyje Kosta Rikos šiaurėje. Laikui bėgant, buvo paimta apie 27 kilogramai keistos uolienos ir jos buvo ištirtos.
„Atradimas Aguas Zarcas irgi buvo mažas žingsnis žmogui, bet milžiniškas šuolis meteoristikai“, – perfrazuodamas garsiuosius Neilo Armstrongo žodžius sakė Kosta Rikos universiteto geologas Gerardo Soto.
Mokslininkai atskleidė netikėtų faktų
Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Meteoritics & Planetary Science“, atskleidė, iš kur atsirado šios uolienos, kaip jos susidarė ir kokios buvo kritimo aplinkybės.
Tyrėjai taip pat išanalizavo saugumo ir kitų vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotas meteoritas, ir nustatė, kad jis į Žemės atmosferą įskriejo beveik vertikaliu kampu 14,6 km/val. greičiu.
„Jis prasiskverbė giliai į Žemės atmosferą, kol išlikusi masė suskilo 25 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, kur sukėlė ryškų blyksnį, kurį užfiksavo orbitoje esantys palydovai“, – sakė dr. Peteris Jenniskensas iš SETI instituto ir „Nasa Ames“ tyrimų centro.
Pasak mokslininkų, suskilus masei, jos fragmentai, pasiekę žemę, liko nesuskilę, nes nukrito ant palyginti minkštų žolinių paviršių džiunglėse, rašo independent.co.uk.
„Kiti tokio tipo meteoritai dažnai apibūdinami kaip purvo kamuoliai, nes juose yra daug vandens turinčių mineralų. Matyt, tai nereiškia, kad jie yra silpni“, – pridūrė dr. P. Jenniskensas.
„Stati įskriejimo trajektorija ir didelis stiprumas lėmė gilų įsiskverbimą į atmosferą ir palyginti didelę išlikusios masės dalį“, – rašė mokslininkai.
Nors manoma, kad didžioji dalis meteorito išsilydė dėl susidūrimo su atmosfera sukelto didelio karščio, iš likusių fragmentų galima spręsti, kad jų motininė uoliena atlaikė ilgą kelionę per kosmosą. Mokslininkai tai nustatė išmatavę, kiek laiko meteoritus veikė kosminiai spinduliai.
„Paskutinis susidūrimas, kurį patyrė ši uoliena, įvyko prieš 2 milijonus metų“, – teigė astrochemikas Keesas Weltenas iš Kalifornijos Berklio universiteto.
Mokslininkai nustatė, kad motininė uoliena buvo maždaug 60 centimetrų skersmens, kai atsitrenkė į Žemės atmosferą. Iš jo trajektorijos, kuria jis skriejo per atmosferą, mokslininkai taip pat galėjo nustatyti, kad jis kilo iš asteroidų juostos.
„Galime pasakyti, kad šis objektas atkeliavo iš didesnio asteroido, esančio žemai asteroidų juostoje, greičiausiai iš jos išorinių sričių.
Atsiskyręs, jis per du milijonus metų pataikė į mažytį taikinį Žemėje, visą tą laiką išvengęs įtrūkimų ir susidūrimų“, – sakė dr. P. Jenniskensas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
