Nors šių metų sausio 6 dieną buvo paminėta dviejų metų sukaktis nuo Indrės mirties, prisiminimai apie dukrą ir jos ligą vis dar drasko mylinčio tėčio širdį. Jis prisipažino, kad laikas žaizdų negydo, užsimiršti padeda tik aktyvus veikimas ir darbas.
Šia istorija J. Jučas norėjo priminti skaitytojams pasisaugoti gyvenimą sudrebinančių ligų. Pasak jo, savo sveikata reikia rūpintis visuomet ir atkreipti dėmesį į net ir mažiausius organizmo siunčiamus signalus.
Sunerimti privertė 1 simptomas
Mintimis nusikėlus atgal į 2021 metų rugsėjį, J. Jučas pasakojo, kad tai buvo pandemijos laikas ir festivalio koncertai šiuo periodu buvo perkeliami iš pavasario į rudenį. Dėl to jiedu su dukra vyko į Joniškį, kuriame turėjo vykti vienas iš koncertų.
Tuo metu tėtis su dukra norėjo apžiūrėti, kaip partneriai šiame mieste ruošiasi koncertui, kaip vyksta pasirengimas. Išvykos metu iš festivalio partnerių tuo metu Indrė sulaukė neįprasto pastebėjimo.
„Mūsų partneriai Joniškyje užklausė Indrės – tu šlubuoji? Ji pyktelėjo, pasakė, kad nešlubuoja, kad viskas jai gerai. Vėliau išvažiavome“, – apie laiką, kai dar nieko blogo neįtarė, pasakojo J. Jučas.
Vėliau tėtis su dukra sugrįžo į gimtąjį Kauną. Po kurio laiko šeima pastebėjo, kad Indrė iš tiesų ėmė šlubuoti. Labiausiai tai pasimatė po ilgesnės J. Jučo dukters išvykos į Estiją. Pašnekovas pasakojo, kad Indrė, kaip viena iš „Kaunas Jazz“ festivalio rengėjų, buvo pakviesta apsilankyti koncerte Taline.
„Ji nuvažiavo su vyru su mašina pasiklausyti koncerto į Taliną, paprašiau dar grįžtant pririnkti baravykų Latvijoje, bet jie sugrįžo be baravykų, dukra pasakė, kad blogai su koja.
Aš dar pyktelėjau, kad protelis vidutinis – į priekį su mašina sėdėti 7-8 valandas ir dar po to atgal grįžtant sėdėti 7-8 valandas, nėra ko manyti, kad kojai blogai“, – tuometines mintis dėstė tėtis.
Diagnozė – smegenų vėžys
Prisimindamas tolimesnius įvykius, J. Jučas pasakojo, kad viskas vyko tarsi pagreitintai. Po poros savaičių Indrė jau nebegalėjo valdyti pėdos ir šeima niekaip negalėjo suprasti, kas nutiko.
Jis pasakojo, kad tuo metu kiekvienoje Kauno ligoninėje dar buvo jaučiamas pandemijos poveikis – visi vaikščiojo su kaukėmis, pas medikus nebuvo lengva patekti.
J. Jučas tikino, kad su dukra iš pradžių keliavo pas vieną neurologą, vėliau pas kitą. Indrės koją ne kartą peršvietė, ji atlikinėjo įvairius pratimus, tačiau pėda taip ir neatsistatė. Vis tik paskui medikai nutarė atlikti dar vieną tyrimą.
„Tada dar sugalvojo padaryti kažkokį elektrinį tyrimą privačioje laboratorijoje. Nuvažiavome, mus nelabai maloniai pasitiko, nenorėjo sakyti, kas yra, pasakė, kad čia ligos paslaptis. Padarė jai tuos tyrimus, galiausiai gydytojas pasakė, kad nieko blogo nemato, bet reiktų vykti į trečio lygio ligoninę“, – tęsė pasakojimą pašnekovas.
Neilgai trukus tėtis ėmė kontaktuoti su neurochirurgu, kurį pažinojo dar iš vaikystės laikų, kaip J. Jučas pasakojo, jie buvo „kiemo draugai“. Šis pasiūlė Indrei atlikti galvos magnetinio rezonanso tyrimą.
Po kelių dienų tėtis pristatė Indrę į ligoninę ir nuvedė ją iki gydytojų. Jis pasakojo, kad tuo laiku Indrės pėda buvo nevaldoma, jai reikėjo pagalbos einant.
„Buvome sutarę, kad kai padarys tyrimą, tai per pusvalandį gydytojui atsiųs nuotrauką, jis pasižiūrės, o vėliau, savaitės bėgyje, nuvažiuosime pas jį ir pašnekėsime, kas nutiko.
Po pusvalandžio jis gavo rezultatus, man paskambino ir pasakė, kad nevažiuočiau pas jį, nes jis pats vakare su žmona bus centre ir užsuks pas mus. Man tas iškart nepatiko...
Vakare jie atvažiavo, įėjo pro duris, iš minos pamačiau, kad negerai. Jis pasakė, kad išsigando, jog aš atvažiuosiu, o paskui man susinervinusiam reiks grįžti namo, dėl to atvažiavo patys. Galvoje, kairėje pusėje, buvo navikas. Didelis“, – šokiruojančia žinia dalijosi J. Jučas.
Jis prisipažino, kad jų šeimai tokia naujiena buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Niekas nesitikėjo, kad kojos skausmas gali liudyti apie tokią baisią ligą.
Skambino tėčiui iš reanimacijos
J. Jučas pasakojo, kad žinią apie vėžį išgirdo savaitgalį, tad nieko nelaukę su dukra jau pirmadienį vyko konsultacijai į Kauno klinikas. Jis prisiminė, kad tuo metu dar sakė dukrai susikrauti daiktus, nes ją klinikose galimai pasiliks.
Pašnekovas kalbėjo, kad Indrės liga progresavo žaibiškai, tad jo prašymas dukrai buvo pagrįstas. Jau nuvykus į konsultaciją paaiškėjo, kad naviką reikia operuoti kaip įmanoma greičiau.
„Ją paguldė į ligoninę, operavo lygtais ketvirtadienį-penktadienį. Po operacijos buvau nuėjęs pas chirurgą, sakė, kad kaip ir normaliai išoperavo, bet navikas atrodė negražiai. Buvo panašu, kad jis negeras, pats pikčiausias – glioblastoma.
Atsimenu dar tokį labai įdomų momentą, kai dukra atsibudo po operacijos į vakarą, o aš tuo metu nuėjau į krepšinio varžybas. Žiūriu – skambina.
Man net keista buvo, ji turėjo būti reanimacijoje, kas per skambučiai? Atsiliepiau, paklausiau, kaip ji čia skambina, bet ji pasakė, kad slaugytoja jai atnešė telefoną. Tada ji man pasakė, kad nevaldo kojos ir dešinės rankos, ji nesuprato, kaip taip gali būti“, – dukters žodžius prisiminė J. Jučas.
Jis pasakojo, kad iš principo operacija praėjo gana neblogai. Indrė po jos tris savaites praleido ligoninėje. Vėliau sekė įvairios procedūros. J. Jučas pasakojo, kad veždavo dukrą į švitinimus, po kurių ši nupliko ir labai išgyveno dėl plaukų netekties. Nepaisant to, sveikata po truputį gerėjo.
„Į švitinimus ligoninėje reikėdavo nueiti nemažą atstumą. Iš pradžių aš ją lydėdavau, vesdavau, o paskui nuveždavau, prie durų išleisdavau, pastatydavau mašiną, o ji tuo metu laikydamasi už sienų pati nueidavo. Viskas buvo kaip ir nieko“, – pasakojo pašnekovas.
Prasidėjo epilepsijos priepuoliai
Kuomet Indrė po švitinimo procedūrų sugrįžo namo, atrodė, kad jos sveikata gerėja. Tėvai turėjo vilčių, galbūt gydymas padės jų dukrai. Visgi, neilgai trukus Indrė pradėjo eiti į elektrinę terapiją, o po jos netikėtai prasidėjo epilepsijos priepuoliai.
„Tuomet ji ėjo į elektrinę terapiją ir ten kažkas buvo negerai... Ji nuo to laiko įgavo epilepsiją, mes turėjome bėdos, nes dukart ištiko priepuoliai. Buvau labai išsigandęs, pas ją jėgų atsirasdavo tiek, kad vos dviese nulaikydavome. Paskui jai skyrė vaistų.
Vėliau ėjo chemoterapija. Viskas vyko gruodį. Ji buvo labai sunki, bet dar gerai atsimenu, kaip Indrė atėjo į vieno iš koncertų užkulisius, nuėjo pasižiūrėti prie scenos. Mes tikėjome, kad viskas eis į priekį“, – viltimis dalijosi J. Jučas.
Po chemoterapijos sekė kontrolinis magnetinio rezonanso tyrimas, po kurio paaiškėjo, kad Indrės daugiau operuoti nebegalima, nes operacija būtų pasibaigusi liūdnai. Indrės tėtis pasakojo, kad sužinojo, jog operacijos metu būtų buvę užkabintos smegenų dalys, kurios būtų dukrą palikusios neįgalia.
J. Jučas prisiminė pokalbį su pažįstamu saksofonistu, nacionalinės premijos laureatu, kuris šį įspėjo, kad jo sesuo sirgo ta pačia liga. Pašnekovas pasakojo, kad pažįstamas jam nurodė, kaip einasi liga ir ko galima tikėtis.
„Žinote, čia jau nuo diagnozės buvo praėję pusė metų... Mes viską bandėme – du gamos peilius darėme, visokius vaistus, terapijas. Bandėme ir labai brangius vaistus, bet jos organizmas jų netoleravo, atsisakė inkstai, kepenys.
Dar vasarą šiaip ne taip praleidome, o tada atėjo ruduo. Dar aš ją nuvežiau į Nidą, vežiojau su vežimėliu, liūdnai laikėmės. Tuo laiku dar chemoterapeutas leido, tai išbandėme žolininko paslaugas. Aš skeptiškai žiūrėjau, bet Indrė norėjo, tikėjo. Aišku, iš to naudos nebuvo“, – liūdnai tarstelėjo J. Jučas.
Vėliau tėtis pasakojo, kad Indrė ryžosi išmėginti alternatyvią mediciną. Tuo metu dukra sakė jam, kad surado gydytoją, kuris galėtų padėti. Nors J. Jučas į alternatyvią mediciną žvelgė skeptiškai, tačiau išklausė ir surado gydytoją. Jis sakė, kad tuo metu Indrė davė jam suprasti, kad pabandydami jie jau nieko nepraras.
„Aš jį suradau, mes padarėme šiek tiek procedūrų, o į dešimtą ji jau nebeatvyko“, – ligos eiga dalijosi pašnekovas.
Namuose būti nebegalėjo
J. Jučas pasakojo, kad Indrė, kol dar gyveno namuose, tvarkydavo „Kaunas Jazz“ reikalus, dėliojo įvairias programas. Vis tik vėliau jai tapo sunku kalbėti, darbais ji nebeužsiėmė, tad rašydavo tėčiui žinutes, o galiausiai atidavė savo telefoną ir pasakė šeimai banko kortelės prisijungimus.
Liūdniausia tai, kad J. Jučas žinojo, kad dukters gali netekti bet kurią akimirką. Jis prisiminė dar paskutinę vasarą įvykusį pokalbį su gydytoju.
„Gydytojas jau vasarą sakė, kad jeigu viskas bus gerai, pritaikys vaistus, tai pusę metų [Indrė] dar išgyvens. Taip ir buvo“, – su ašaromis akyse pasakojo J. Jučas.
Jis kalbėjo ir apie tai, kad Indrės sveikatai vis blogėjant, šeima suprato, kad namuose nebegali dukrai suteikti reikiamo komforto. J. Jučas pasakojo, kad Indrę reikdavo apversti, kad neatsirastų pragulos, buvo reikalinga speciali lova.
Vienos iš kartu leidžiamų dienų metu dukra namuose neteko sąmonės. Tada J. Jučas kreipėsi į šeimos gydytoją, kurios dėka į namus atvyko medicinos seserys, suleido vaistų ir Indrė atsigavo.
„Ėmėme šnekėtis, kad ką aš darysiu atėjus savaitgaliui, kai slaugytojų neatveši, poliklinika nedirbs, tada šeimos gydytoja pasiūlė onkologinę ligoninę Kaune, kurioje dabar darome koncertus.
Aš greitai nuvažiavau pas vadovą, bet, žinote, ne visada yra galimybės, pasakė, kad prie visų geriausių norų neturi vietos, bet vis tiek kažkaip klausimas išsisprendė, gal kas neatvyko, pasakė, kad atvežtumėme su greitąja. Indrė vėl buvo be sąmonės, aš tikrai galvojau, kad tai – poros dienų klausimas...
Išsikvietėme greitąją, greitoji atvažiavo, nunešėme ją. Automobilyje ji prabudo, atsisėdo ir akimis ieškojo manęs. Ją ten nuramino, pasakė, kad nebijotų, nes tėtis atvažiuos su mašina iš paskos. Tada ji nusiramino, atsigulė.
Ją paguldė visai nedidelėje palatoje. Galėjome tik po vieną ateiti lankyti, bet ji buvo šalia slaugytojų. Ją ten išgelbėjo, nors ji jau nekalbėjo, bet dar jautėsi neblogai“, – pasakojo Indrės tėtis.
Paskutines šventes praleido su šeima
J. Jučas, pasakodamas apie dukters praleistą laiką ligoninėje, džiaugėsi ir pasakojo, kad ja ten labai gerai rūpinosi. Vis tik, nepaisant to, visi jau nujautė, kad Indrės gyvenimo pabaiga jau visai čia taip.
Pašnekovas atskleidė, kad jam dar pavyko su medikais susitarti, kad Indrė šv. Kūčias ir Kalėdas praleistų namuose. Šie paprašė užpildyti formas, liudijančias, kad atsakomybė už dukrą atitenka jam, ir išleido kelioms dienoms namo.
„Buvau padaręs valgyti, ji pavalgė, įsijungė mėgstamą koncertą per grotuvą, dirigavo, buvo geroje nuotaikoje. Kitą dieną atvažiavo draugų, giminaičių, viskas buvo gerai.
Antrą Kalėdų dieną pamačiau, kad jai darosi negerai. Aš jos vyrui pasakiau, kad ją vežtų atgal į ligoninę, jis ją nuvežė. Mačiau, kad jai blogai, nes per pusantrų metų jau išmokau atpažinti, kaip ji jaučiasi.
Kai mes ją nuvežėme, ji jau buvo be sąmonės. Jai buvo blogai, bet gydytojai vėl ištraukė dukrą iš tos būsenos. Dar norėjau ją pasiimti Naujiems metams, bet pamačiau, kad negalima, bus tik blogiau.
Ji mus pažindavo, bet nekalbėdavo. Su geresne ranka dar kai ką parodydavo, iš žvilgsnio suprasdavome, ką ji nori pasakyti, ji sureaguodavo“, – paskutines dukters gyvenimo dienas prisiminė J. Jučas.
Praėjus Naujų metų šventei Indrės sveikata dar labiau blogėjo. Tuo metu pašnekovas suprato, kad situacija eina vis blogyn ir blogyn, nes Indrei jau buvo prasidėję skausmai, su kuriais anksčiau ji nebuvo susidūrusi.
Galiausiai, J. Jučas sulaukė lemtingo skambučio iš ligoninės: „Mano draugai kaip tik buvo atvažiavę aplankyti Indrės, jie tada man paskambino ir pasakė, kad ji išėjo...“
Kasdien prisimena dukrą
Po kelių akimirkų tylos, pašnekovas ėmė pasakoti toliau, kad po dukters netekties jo laukė daugybė reikalų. Jis prisiminė, kad jo žmona labai sunkiai atlaikė šį praradimą, tad jam teko išlikti stipriu.
„Kadangi aš su ja buvau pusantrų metų, ėjome kartu tą kelionę, žinojau, kad kitaip nebus. Žmonai buvo labai sunku, bet mes stengėmės laikytis išvien. Aš nesakau, kad buvo lengva, bet kažkas turėjo būti stiprus, nes buvo įvairių reikalų, kuriais reikėjo pasirūpinti“, – slogias akimirkas prisiminė Indrės tėtis.
Jis pasakojo, kad viena iš ant pečių užgriuvusių atsakomybių buvo Indrės laidojimas. Jis pasakojo, kad Indrė norėjo būti kremuota ir prašė jos pelenus išbarstyti Baltijos jūroje.
Šį prašymą šeima įgyvendino: „Pagal Indrės norą dalis jos pelenų buvo išbarstyti Baltijos jūroje, bet tam, kad mama turėtų kur nueiti, kur pagalvoti apie ją, trečdalį pelenų palaidojome šeimos kapavietėje.
Tą dieną, kai laidojome, barstėme pelenus, buvo žiema. Atsimenu, kad oras buvo labai blogas, šalta. Kai tik mes išbėrėme pelenus, į jūrą paleidome rožes, saulės spindulys taip ėmė ir išlindo. Tada gamta pasielgė labai įdomiai.“
Žvelgdamas iš dabartinės perspektyvos, J. Jučas sakė, kad kiekvieną dieną prisimena Indrę. Jiedu su žmona nukeliauja aplankyti Indrės į šeimos kapavietę, nuneša dukrai gėlių, uždega žvakutę ir mintimis pasikalba su Indre.
Jis prisipažino, kad jo ir Indrės ryšys visuomet buvo labai glaudus. Indrė, pasak jo, visada buvo „tėčio dukrytė“ ir kiek tik galėdavo, tiek leisdavo laiką kartu. Netektis paliko atvirą žaizdą J. Jučo širdyje.
„Buvo labai skaudu, sudėtinga, ypatingai, kad mūsų ryšys nuo mažens buvo labai glaudus. Kai ji buvo mažytė, dirbau mokytoju ir vasaromis turėdavau tris mėnesius atostogų. Mes važiuodavome trims mėnesiams į Nidą, o žmona pas mus atvykdavo savaitgaliais ir mėnesiui atostogų.
Mes su Indre visas vasaras kartu Nidoje praleidome. Toks buvo mūsų geras ryšys, tiek tada, tiek vėliau. Ji buvo tėčio vaikas iki pat galo. Neleisdavo ji nekur, kad kas kitas ją vežtų tirtis, tik aš galėdavau. Ant manęs gulė pareiga, ji, iš vienos pusės, maloni, iš kitos pusės – moraliai sunki“, – prisipažino tėtis.
Jis pridėjo, kad jiedu kartu buvo tikrieji „Kaunas Jazz“ festivalio pradininkai ir Indrė nuo pat tada, kai buvo 10-ies, iki paskutinių savo dienų buvo atsidavusi renginiams. Visa tai paliko gilų įspaudą ne tik šeimos, bet ir festivalio istorijoje.
„Mes festivalį pradėjome tada, kai jai buvo 10 metų. Ji tuo metu pati stovėjo prie prekybos ir jau po metų prie prekybos pristatė savo drauges ir joms vadovavo. Paskui po truputį, po truputį tapo meno vadove.
Ji turėjo puikų muzikinį numatymą, mėgo džiazo muziką, klasikinę muziką, gerą popmuziką. Ji turėjo muzikinę įžvalgą, gerą skonį. Aišku, mes pasiginčydavome, bet aš jai patardavau.
Ji buvo unikali, ši netektis yra ne tik mūsų šeimos, bet ir viso festivalio“, – dukrą prisiminė ir baigė pokalbį J. Jučas.
J. Jučas kviečia visus į 35-ąjį „Kaunas Jazz“ festivalį, nes, pasak jo, gera muzika gydo. Festivalis vyks Kaune, prasidės balandžio 24-ąją ir baigsis gegužės 20-ąją.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
