2023-ieji prasidėjo skaudžia žinia – sausio 2 d. pranešta, kad mirė vos 33-ejų D. Čižauskas. Jau visai netrukus bus lygiai metai, kai jo nebėra gyvųjų tarpe, tačiau laikas dar nespėjo užgydyti žaizdų, paliktų širdyje.
Artimai su D. Čižausku bendravęs jo bičiulis, TV prodiuseris, laidų vedėjas Arūnas Valinskas atvirai sako – be galo gaila, kad išėjo toks jaunas ir talentingas žmogus, tačiau taškas jo gyvenimo istorijoje jau padėtas ir to pakeisti jau niekas negali.
Donatą Čižauską prisimena šilčiausiais žodžiais
Laikas nenumaldomai bėga, bet D. Čižausko kūrybos palikimo laikas neištrina – jo kūryba ir toliau skamba, išsaugodama šviesų jo atminimą.
„Jis nusipelnė savo darbais to, kad jį prisimintų, nes jo balsas, dainos skamba radijo stotyse, jo kolegos tęsia jo darbų estafetę, atlieka jo ir naujas dainas.
Jis – vienas iš tų, kurie pakankamai neilgai dirbo didžiojoje scenoje ir kaip jaunas žmogus jis labai, labai anksti išėjo, bet paliko pakankamai ryškų pėdsaką muzikoje ir manau, kad taip bus labai ilgai“, – apie nepamirštamą atlikėjo kūrybą kalbėjo pašnekovas.
Nuo pat dienos, kai sužinojo apie jauno vyro mirtį, A. Valinskas sako jaučiantis dvejopus jausmus – ir džiaugsmą, kad teko pažinoti D. Čižauską, bet tuo pačiu ir pyktį, kad pats užbaigė savo gyvenimą.
„Aš niekada net negalvojau, kad taip apskritai gali nutikti su Donatu. Ir galiu pasakyti, kad, matyt, manyje tas dvejopas jausmas bus iki mano paskutinės valandos. Aš džiaugiuosi ir myliu, kad sutikau jį savo gyvenime, ir tuo pačiu metu nekenčiu jo už tai, ką jis padarė ir kaip pasielgė.
Apima dvejopi jausmai vienu metu apie vieną ir tą patį žmogų ir nieko, deja, negali padaryti nei tam aktui, kuris įvyko sausio 2-ąją, nei pakeisti to likimo, kuris ištiko“, – atvirai sako jis.
A. Valinskas, prisimindamas D. Čižauską, sako – nors šiandien šie žodžiai skamba it paradoksas, Donatas buvo kupinas meilės gyvenimui: „Jis buvo labai nuoširdus. Žinant, kad jis pats pakėlė prieš save ranką, skamba labai paradoksaliai, bet jis buvo labai vitališkas, gyvenimą mylintis žmogus, besidžiaugiantis juo.“
Vieno nuotykio nepamirš niekada
Ir keliaudamas po visus prisiminimus, kuriuos sukūrė kartu su Donatu, pašnekovas šypteli – jų sukaupta daugybė ir kiekvienas jų sušildo širdį. Tačiau mintimis A. Valinskas nusikelia į laiką, kurį kartu leido Kipre.
„Ryškiausias prisiminimas – kai mes, būdami piršliai jų vestuvėse, įteikėme jiems dovaną – pakvietėme atvykti pas mus į mūsų vilą Kipre. Viskas gerokai užsitęsė, jie jau atvyko trise, jau buvo dukrelė Atėnė. Tai buvo tikrai labai nuostabus laikas.
Jis mėgo vandens sportą, vandens motociklus, lakiodavo kaip išprotėję. Jis visąlaik mane norėdavo pavėžinti, sakydavau, kad esu važiavęs ir pats tuo motociklu, bet jis vis tiek labai norėjo.
Prie pat mūsų ne tik vandens motociklus nuomoja, bet ir vandens parašiutus, o jis bijojo aukščio. Sakau: „Padarom taip“ – mes sutarėme, kad iš pradžių jis su manimi kils parašiutu, o paskui galės mane pavėžinti vandens motociklu.
Tas skrydis parašiutu, kai mes dviese sėdėjome vienas šalia kito parišti po parašiutu – tai pirmas prisiminimas, kuris šauna į galvą prisiminus Donatą. Ta jo šypsena, truputį išsigandusios akys ir kaip vaiko krykštavimai, kai nusileidome... Saulė švietė, aplink vanduo – atrodė, kad gyvenimas amžinas ir saulėtas“, – prisiminimais dalijosi A. Valinskas.
Prakalbo apie ryšį su velionio šeima
Tad ir paklaustas, ar per metines planuoja aplankyti D. Čižausko kapą, vyras sako: „Man dažnai atrodo, kad kur kas prasmingiau yra ne aplankyti tą šaltą akmeninį antkapį, o aplankyti išėjusį žmogų savo mintimis, nes tai yra savotiška duoklė jam.
Tai ne maldų šnabždėjimas ar dar kažkas – paprasčiausias šviesus prisiminimas, koks jis buvo. Jeigu tas prisiminimas jam gali kažkiek Anapilyje padaryti šviesesnę būtį, jeigu tokia yra, aš manau, kad tai kur kas reikšmingiau.“
Vis tik A. Valinskas priduria, kad jau yra susidėlioję planą – kai važiuos į pajūrį, būtinai prasuks pro Plungę, paskambins Donato artimiesiems, užsuks į svečius pabendrauti, pabūti kartu ir pagerbti velionio atminimą.
Pokalbio metu pašnekovas užsimena, kad palaiko ryšį su D. Čižausko artimaisiais, tačiau sako nemėgstantis to daryti dirbtinai ar kištis į jų gyvenimus. „Aš esu sakęs ir Ievai, ir tėčiui, ir mamai, kad jeigu tik kažkas, turite mano numerį – būtinai skambinkite“, – priduria.
Juolab, kad velionio artimiesiems Donato netektis vis dar tarsi atviras nervas ir kad susitaikytų su tuo, kas įvyko, dar reikės laiko... „Žinau tik tiek, kad jie iš tos juodosios zonos dar neišėję, jiems tai skauda kiekvieną dieną, panašiai, kaip pačioje pradžioje, jie vis dar negali susitaikyti.“
Atminimo koncertas įsimins ilgam
Todėl ir užsiminus apie tai, galbūt ateityje planuojama pakartoti D. Čižausko atminimo koncertą ar surengti ką nors panašaus, A. Valinskas sako – tai būtų bandymas vėl atverti dar nesugijusią žaizdą.
„Tikrai nesiruošiame to, ką padarėme balandžio 1-ąją, daryti kasmet, nesiruošiame ir kartoti, nes truputėlį, kaip aš vadinu, gaunasi spekuliacija mirtimi ir, kaip sakau, begyjančio šašo krapštymas, kraujuojančios širdies žaizdos priminimas“, – kalbėjo pašnekovas.
Balandžio 1-ąją įvykęs D. Čižausko atminimo koncertas, vykęs sausakimšoje Kauno „Žalgirio“ arenoje, taipogi kelia dvejopus jausmus – nors bilietai buvo parduoti per rekordiškai trumpą laiką ir susirinko pilna arena žmonių, sako, geriau šio koncerto nebūtų prireikę.
„Aš galėčiau savo gyvenimą pragyventi ir be tokio rekordo, būčiau visą laiką pasisakęs už tai, kad tą balandžio 1-ąją, kaip jie buvo suplanavę, „2 Donatai“ ir būtų koncertavę. <...> Deja, nieko negalime pakeisti, bet norėčiau, kad būtų koncertavęs jis pats. Gal ir nebūtų buvę rekordo ir ačiū Dievui, o dabar tai – labai jau liūdni rekordai“, – atvirai sako jis.
Vis tik, kalbėdamas apie įvykusį atminimo koncertą, jis neslepia dėkingumo visiems susirinkusiems ir prisidėjusiems prie kilnaus tikslo įgyvendinimo – visos surinktos lėšos buvo pervestos velionio šeimai. Sumos, kiek pavyko surinkti, pašnekovas sako negalintis atskleisti, tačiau pasidžiaugia, kad „koncerto metu surinktos lėšos tikrai leis dukrelei visiškai ramiai sulaukti pilnametystės“.
„Dabar galiu pasakyti ramiai, pridėjęs ranką prie širdies, kad labai didžiuojuosi, džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie atėjo, per rekordiškai trumpą laiką išpirko bilietus ir padėjo mums įgyvendinti svajonę ir pažadą pasirūpinti dukrele“, – Donato gerbėjams dėkojo A. Valinskas.
