Tokiam žingsniui vaikinas tarsi ruošėsi visą gyvenimą. Jau nuo mažų dienų namuose girdėjo kalbas apie mediciną, gimnazijoje mokėsi gamtamokslių klasėje ir kelis mėnesius savanoriavo respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Lukas užtikrintai sako, kad jokių dvejonių dėl savo pasirinkimo neturi:
„Abejonių absoliučiai nekyla, manau, kad nusprendžiau teisingai ir dabar einu tinkama linkme. Turiu užsibrėžęs tikslą ir bandau jo siekti. Man atrodo, kad geriausia turėti tą pagrindinį taką, kuriuo eini, ir, kaip sakoma, nemesti kelio dėl takelio“.
Medicina susidomėjo dar vaikystėje
Abiturientas prisimena, kad pirmosios užuomazgos, apie norą tapti gydytoju, buvo dar vaikystėje. Jį šiuo keliu nukreipė močiutė.
„Apie pačią mediciną pradėjo kalbėti mano močiutė, buvusi šeimos gydytoja. Kai buvau mažesnis, kokių 7-erių metų, daug laiko praleisdavau pas ją, tai mes kalbėdavome, ji pasakodavo apie nutikimus savo darbe, rodė man gydytojo įrankius. Viskas man buvo be galo įdomu. Tai močiutė mane vis skatino pasirinkti mediciną, sakė, kad taip užaugęs turėčiau gerą darbą“, – dalijasi Lukas.
Vėliau tarsi ir pats likimas kreipė abiturientą būtent šios srities link. Pradėjęs mokytis gimnazijoje, Lukas pateko į pirmą kartą suburtą gamtamokslių klasę, kurioje buvo sustiprinta chemija ir biologija, vietoj technologijos pamokų vyko biotechnologijos.
„Aš jau progimnazijoje mačiau, kad man sekasi biologija ir chemija, tai pagalvojau, kodėl nepabandžius ir dar labiau nesustiprinus šių sričių? Taip patekau į gamtamokslių klasę. Joje ne tik mokėmės, bet ir keliaudavome į įvairius universitetus, kuriuose darėme daug praktinių darbų. Tie dalykai mane pradėjo dar labiau dominti ir dar rimčiau ėmiau svarstyti apie mediciną“, – prisimena abiturientas.
Apsispręsti padėjo praktika
Vaikinas neslepia, kad medicina nebuvo vienintelis jo svarstomas variantas. Jis galvojo ir apie biomediciną, biotechnologijas, tačiau apsispręsti padėjo susipažinimas su specialybe iš arčiau.
„Aš karjeros mokytojai buvau užsiminęs, kad norėčiau studijuoti mediciną, tai ji vienuoliktoje klasėje man pasiūlė apsilankyti Kuršėnų ligoninėje ir ten atlikti kelių dienų praktiką. Nedvejodamas sutikau ir ten stebėjau chirurgo darbą, mačiau, kaip atliekami kojų ar rankų subintavimai, kaip vyksta tas visas darbas“, – pasakoja Lukas.
Gavęs gerų atsiliepimų iš Kuršėnų ligoninės gydytojo, vaikinas jau netrukus sulaukė ir antrojo praktikos pasiūlymo, šįkart – Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Lukas sako, kad būtent ši praktika jam ir buvo įsimintiniausia:
„Patekau į anesteziologijos-operacijų skyrių, ten per dvi dienas stebėjau 10 operacijų. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su žmogaus kūnu iš taip arti, kai per pusę metro savo akimis mačiau, kaip jis yra atveriamas, kaip atliekamos tos visos operacijos.
Pirmas įspūdis tikrai šokiravo, nes stebėjau viską ne per atstumą, bet buvau aprengtas specialiais drabužiais, apsaugos priemonėmis. Aišku, buvo tam tikros zonos, į kurias negalėjau eiti, bet šiaip viską stebėjau ir mačiau iš labai arti. Ši galimybė man dar labiau sustiprino norą studijuoti mediciną“.
Žmogaus gyvybė užgeso Luko akyse
Luko neišgąsdino ir tai, kad pirmą kartą gyvenime pamatęs daug kraujo, vos neprarado sąmonės.
„Buvo labai sunku, nes dar nebuvau matęs tiek daug kraujo. Prisimenu, kad vos neapalpau ir net pagalvojau, kad gal ne man tai. Bet kažkaip išėjau, pakvėpavau grynu oru, atsipalaidavau ir antrą kartą jaučiausi daug stipresnis Galiausiai taip įsivažiavau, kad visas operacijas stebėjau ramiai, jaučiausi ten kaip savas“, – įspūdžiais dalijasi abiturientas.
Tų kelių dienų, praleistų stebint operacijas, Lukui nepakako ir jis pradėjo ligoninėje savanoriauti. Nuo 8 iki maždaug 16 valandos vaikinas būdavo mokykloje, o po pamokų bent keturis kartus per savaitę skubėdavo į Skubiosios pagalbos-priėmimo skyrių ir padėdavo atvežtiems ligoniams.
„Aš buvau sanitaras, tai reiškia, priimdavau ligonius, kuriuos atveždavo greitoji pagalba po iškvietimo. Dažniausiai reikėdavo juos pervežti iš vieno skyriaus į kitą, nešioti tyrimų rezultatus – tie darbai buvo paprasti, bet tuo pačiu ir svarbūs“, – sako Lukas.
Šiauliečio savanorystė truko tris mėnesius, per kuriuos jam teko susidurti ir su pirmąja mirtimi, kai senyvo amžiaus moters gyvybė užgeso tiesiog jo akyse.
„Mes vežėm ją iš vieno skyriaus į kitą ir tikrai tikėjomės, kad dar spėsime nugabenti, bet, kai atvežėme, ji jau buvo mirusi. Iš pradžių mane išpylė šaltas prakaitas, gal ir pasimečiau šiek tiek, bet vėliau pagalvojau, kad nereikia dėl to labai sielvartauti.
Taip, tai yra žmogaus gyvybė, kurią mes stengiamės išsaugoti, bet negalime visiškai to užtikrinti. Tada pasakiau sau, kad, jeigu būsiu gydytojas, stengsiuosi, kad tokių dalykų būtų kuo mažiau, darysiu viską, kas tik yra mano rankose“, – pasiryžimo neslepia Lukas.
Svarbiausia – profesionalumas ir šaltas protas
Vaikinas sako, kad šiandien daugiausia galvoja apie tapimą chirurgu arba traumatologu, nes iš arti matė, kaip dirba būtent šių sričių specialistai. Jo negąsdina nei tai, kad mokytis jam reikės dešimtmetį, nei tai, kad medikams Lietuvoje tenka dideli krūviai ir ne visada darbą atitinkantys atlyginimai.
„Visko pamatymas iš arti motyvacijos tikrai nenumušė, manau, kad tik dar labiau paskatino. Aišku, tie maži atlyginimai šiek tiek gąsdina, bet manau, kad visada yra galimybė išvažiuoti į užsienio šalis ir užsidirbti, jei tų pinigų labai trūktų.
O šiaip manau, kad ir studijuoti, ir vėliau dirbti Lietuvoje būtų gera pirmiausia dėl gimtosios kalbos, kad nereikėtų laužyti liežuvio dėl anglų kalbos, nes ji vis tiek nebus tokia gera kaip kitų. Taip pat man atrodo, kad yra didžiulė garbė padėti ir gelbėti būtent savos šalies žmones“, – dėsto vaikinas.
Jis žino, kokiu būtent gydytoju nori tapti pats, ir pateikia idealaus mediko paveikslą:
„Pirmiausia jis turėtų profesionaliai atlikti savo darbą, žinoti, ką ir kodėl daro, suprasti, už ką yra atsakingas. Manau, kad labai svarbus ir šaltas protas, kuris padeda sudėtingose situacijose priimti teisingus sprendimus, nes blogi pasirinkimai čia gali lemti kitų žmonių mirtį.
Taip pat svarbi ir empatija, kad galėtum užjausti sužeistus žmones, suprastum, kad jiems reikia pagalbos ir būtent tu turi tai padaryti“.
