Pirmiausiai Vladislavo gyvenime atsirado cigaretės, alus, jas keitė stipresnis alkoholis, vėliau – „žolytė“, o galiausiai ir heroinas.
„Gal taip aš, kaip paauglys, bandžiau reikšti protestą prieš tėvus, prieš mokytojus. Apsvaigimas duodavo ir drąsos krėsti kažkokias kvailystes. Man tai buvo adrenalinas“, – dabar sako jis.
Vyras nuo pat paauglystės laikų buvo ieškojimuose, norėjo suprasti, kas jis yra ir koks tas gyvenimo tikslas.
„Kai šalia yra netinkamas pavyzdys, yra labai didelė tikimybė, kad tiesiog padarysi netinkamus pasirinkimus. Mano tėvai patys nevartojo alkoholio arba tik per šventes. Mano senelis ir močiutė prisidėjo su visomis vertybėmis – sąžiningumu, pagarba kitiems. Viso to buvau mokomas, bet kai išeidavau į gatvę ir susitikdavau senus draugus, leisdavausi į vis į kažkokias avantiūras.
Daug laiko praleisdavome turguje ir ten prasidėjo vagystės. Nuo mažens buvo visokiausi maži gudravimai. Gal nuo antros klasės mama duodavo pinigų nueiti į parduotuvę, bet aš žinodavau, kad jeigu aš pavogsiu sviestą, galėsiu pasilikti jam skirtus pinigus. Viskas prasidėjo nuo tokių mažų vagiliavimų, kurie vėliau virto dideliais“, – pasakoja vyras.
Mama nebeleido įžengti į namus
Kartais Vladislavas pagaudavo save mąstantį, kad galbūt elgiasi neteisingai. Vienas iš ryškiausių susimąstyti privertusių atsiminimų yra susijęs su Kretingos vienuolynu.
„Visada tikėjau, kad virš mūsų yra kažkokia egzistencija. Bijojau mirties, bijojau, kad niekada mamos nepamatysiu. Kalbant apie tą pačią baimę – su draugu suderinome, kad važiuosime į Kretingos vienuolyną. Žiūrėjome, kaip gitara groja vienuoliai. Atsimenu, kad iš ten pavogiau bukletuką, nes jį pasukinėjus ant jo nupiešta taurė keisdavo spalvas. Grįžęs namo aš daug apie tai galvojau, ar Dievas manęs nenubaus.
Vieną bukletuką padovanojau mamai, o kitą močiutei. Vis tiek žinojau, kad kažką neteisingai padariau ir ta mintis mane persekiojo kurį laiką, bet vėliau tu išmoksti paminti savo sąžinę. Su laiku vis labiau pamini ją ir daraisi žiauresnis, šaltesnis“.
Nuo 13 metų prasidėję bėgimai iš namų, alkoholis, „žolytė“, heroinas galiausiai privedė vyrą iki visiškos vienatvės – santykiai su tėvais sugriuvo, draugai jį paliko, persekiojo policija, o narkotikų prekeiviai ieškojo dėl skolų. O „vyšnaite ant torto“ tapo sunki liga.
„Skolos, ligos, alkis kvėpavo man į nugarą. Galiausiai sužinojau, kad sergu hepatitu C, man sakė, kad jis nepagydomas ir su juo ilgai nepagyvensiu. Būdamas 24-erių supratau, kad negrįžtamai praradau viską, ką turėjau. Tėvai man jau buvo pasakę, kad net jeigu aš ir pasikeisiu, niekada neperžengsiu namų slenksčio.
Kai pas mamą atėjau paprašyti pagalbos paskutinį kartą, ji man pasakė, kad neduos man net kojinių ir apatinių, nes aš viską išnešęs iš namų. Tada pradėjau ranka į krūtinę daužti sakydamas, kad šis kartas tikrai bus kitoks ir ji pamatys. Mama manimi jau nebetikėjo“, – sako vyras.
Suprato, kad problemos slypi viduje
Mamos ištarti žodžiai jį be galo sukrėtė. Iš tėvų namų ėjo pas senelį, pakėlė akis į dangų ir pasakė, kad Dieve, jeigu egzistuoji, gelbėk.
„Tai buvo pirmas tikras pripažinimas, kad mano strategijos, manipuliacijos nebeveikia ir nebeturiu jėgų. Su senelio pagalba pradėjo judėti ledai. Kreipiausi į reabilitacijos bendruomenę, kur prabuvau metus laiko. Toje bendruomenėje turėjau galimybę susipažinti su savimi. Išmokau kalbėti apie savo jausmus, būti sąžiningas, dalintis savo mintimis, tapau atviras, susiradau naujų draugų, kurie nebijojo parodyti, kur aš neteisus ir laiku sudrausminti. Minčių arba bandymų stotis buvo daugybę kartų.
Prieš tai man atrodydavo, kad mano pagrindinė problema buvo vartojimas, o kad neturėčiau problemų, man reikia susirasti naują darbą, naują merginą, uždirbti pinigų, kažkokių išorinių dalykų, kurie, neva, pakeis mano gyvenimą. Iš tikrųjų man reikėjo valios. Nueidavau pas gydytoją narkologą, kuris išrašydavo medikamentų.
Vėliau reabilitacijoje supratau, kad problema esu aš. Kol nepradėjau ieškoti savo elgesio priežasčių, neišmokau kitaip reaguoti vienoje ar kitoje situacijoje, tol niekas nepasikeitė. O tų bandymų tikrai buvo daug, bet vis tiek grįždavau prie to paties“, – pasakoja Vladislovas.
Reabilitacijos centre jis pamatė, kad ten esantys žmonės blaivūs jau 2-3 metus, tad jeigu to nori ir jis, jam reikia sekti jų pavyzdžiu.
„Buvo griežta dienotvarkė, paskirstytos atsakomybės, darbai, kurie turėjo būti atlikti laiku ir gerai. Tie žmonės man buvo realus pavyzdys ir taip petys į petį augome. Tų žmonių dėka natūraliai suformuoji naujus įpročius ir patiri vidinę laisvę“.
Reabilitacijos centre vyras gavo leidimą parašyti laišką mamai. Nerašė, kad keičiasi, neprašė naujo šanso. Ant popieriaus klojo savo kasdienybę, ką veikia per dienas, kaip jaučiasi. Jo nuostabai – mama atrašė:
„Buvau nustebęs, kad gavau atsakymą iš jos. Viena eilutė mane labai įkvėpė stengtis toliau. Ji rašė: „Kaip iš mano įsčių prieš 24 metus atėjai į gyvenimą, tikiu, kad dabar taip įvyko tavo antrasis gyvenimas“. Tada supratau, kad reikia jau nebe žodžiais žadėti, o savo veiksmais parodyti, kad aš tikrai gyvenu kitaip.“
Puikybė lėmė paslydimą
Reabilitacijos centre Vladislavas praleido metus. Buvo tapęs ir bendruomenės lyderiu, o tai nuvedė į puikybę:
„Buvau paskendęs puikybėje, kad aš pasikeičiau ir visiems nušluosčiau nosis. Nuėjau į kitą kraštutinumą ir atkritau. Aš maniau, kad jeigu narkotikai sugriovė mano gyvenimą, cigaretės ir alkoholis nebuvo mano problema.
Baigęs reabilitacijos bendruomenę turėjau išlygų, kurios mane taip pakirto, kad atkritau. Mano atkrytis truko dvi savaites. Per jas supratau, kad tai, ko mokama bendruomenėje yra tiesa ir negaliu skirstyti kas man tinka, kas ne, o turiu laikytis visų dvasinių principų“, – pasakoja vyras.
Vyras nusprendė susitikti su reabilitacijos centro darbuotoju, išklojo jam visą širdį ir savo paslydimą, tačiau vietoj smerkimo jam buvo pasiūlyta kurti naują bendruomenę.
„Mes pradėjome kurti bendruomenę, pradirbau čia 3 metus. Dalindavausi gerąją patirtimi su kitais žmonėmis“, – sako vyras.
Vėliau Vladislavas išvyko dirbti į Angliją ir jam kilo mintis įkurti centrą ten esantiems ir nuo priklausomybių kenčiantiems lietuvaičiams.
„Lietuvoje buvo daugybė centrų, o Anglijoje mūsiškių buvo daug, bet nebuvo, kaip jiems padėti. Noro ir patirties buvo, galimybių nelabai, bet galiausiai man pavyko ją įkurti ir ji sėkmingai veikia jau 10 metų. Dar 2-3 metus padirbau Anglijoje. Žmonių srautas buvo labai didelis, o lovų skaičius ribotas.
Dalis lietuvių norėjo grįžti namo, pas savo šeimas, nes jie juk buvo atvažiavę uždarbiauti. Susidūrę su įvairiausiomis problemomis jie puola į priklausomybes. Nusprendžiau, kad reikia tokius namus įkurti ir Lietuvoje“, – pasakoja jis.
Sukūrė išskirtinį renginį
„Alfa centras“ reabilitacijos centre pagalbą randa ne tik alkoholikai ar narkomanai, bet ir lošėjai. Vienas iš bendruomenės norų padėti šiems žmonėms sėkmingai integruotis į visuomenę,
„Anksčiau būdavo, kad žmogus išeina iš reabilitacijos centro ir eina į kursus, kurie veda į statybas. Bet ne visi žmonės gimę būti statybininkais. Yra muzikantų, verslininkų. Individualiai žiūrime į kiekvieną žmogų ir sukuriame jam galimybę save realizuoti. Tam, kad žmogus išvengtų atkryčio, turi užsiimti kažkuo, kas jiems įdomu.
Pas mus šiuo metu gydosi vienas menininkas iš Kauno ir su juo kalbame apie galimybę įsikurti nedidelę studiją, kur būtų galima restauruoti daiktus ir prikelti juos antram gyvenimui“, – sako jis.
Kai centras neturėjo jokios finansinės pagalbos, Vladislavas sugalvojo, kaip tų pinigų užsidirbti:
„Alfa run“ ir gimė tuo metu, kai neturėjome visiškai jokio finansavimo, o bendruomenę reikėjo išlaikyti. Patys nesame bėgikai, bet mus žavėjo, kad tai bėgimas su kliūtimis. Mes ir gyvenime susiduriame su kliūtimis, sunkumais ir ne visada pavyksta vieniems įveikti tuos sunkumus, kol kitas neištiesia pagalbos rankos. Mes šiame bėgime irgi siunčiame žinutę, kad laimi tas, kuris pirmas ateina kitam į pagalbą.“
Dabar šio ekstremalaus bėgimo dėka, reabilitacijos centras turi ir kelis darbuotojus, kurie ne tik gali realizuoti save skirtingose specialybėse, tačiau ir gauna nuolatinį atlyginimą.
„Turime kelis darbuotojus, kurie yra užsitikrinę darbo vietą pas mus. Vienas iš jų mūsų „Alfa vyras“, tapęs mūsų renginio simboliu. Anksčiau jis mėgdavo šėlti klubuose, o dabar jis pats sau yra metęs iššūkį ir visus metus stengiasi tobulinti save, savo kūną, be to – dirba mūsų renginio pardavimuose ir gauna atlygį. Kitas yra dirbęs statybose, o jis dabar atsakingas už kliūčių paruošimą trasoje“, – pasakoja Vladislavas.
