Pasninkas – sena daugelio tautų ir religijų tradicija. Apie mitybą, dietas, organizmo valymą sukurta daugybė teorijų, kurios neretai prieštarauja viena kitai. Taigi, kaip teisingai pasninkauti ir savo organizmui ne pakenkti, o padėti?
Pateikiame jums ištrauką iš Michalo Tombako knygos „Kaip sveikai gyvenyi 150 metų“ , kurią išleido leidykla „Obuolys“.
***
Žmogaus organizmas sudarytas pagal fizikos ir chemijos dėsnius. Šie dėsniai visuotinai žinomi ir moksliškai įrodyti, įrašyti į kiekvieną nervą ir raumenį. Jie tvarko kūno ląsteles, audinius ir organus, kiekvienam paskiria tam tikras funkcijas.
Jeigu prisiminsime fizikos dėsnius, girdėtus vidurinėje mokykloje, pateiktas teiginys visiškai paaiškins, kodėl žmogus tunka. Taigi iš energijos tvarumo dėsnio aišku, kad „energija iš nieko neatsiranda ir be pėdsako neišnyksta. Ji tik gali iš vienos rūšies virsti kita.“
Pabandykime visa tai išsiaiškinti. Maiste slypinčią energiją organizmas panaudoja gyvybiniams procesams – apsišildyti, virškinti ir t. t. Tai, kas lieka, turi „sudeginti“ raumenys. Jeigu taip neatsitinka, organizmas energijos perteklių perdirbs į riebalus ir pasidės kaip atsargas. Todėl nutukimo nedera aiškinti vien medžiagų apykaitos sutrikimais. Kaip biochemikas per ilgus metus negaliu viso to perprasti. Antsvorį išvis nedaug tenulemia materijos apykaita. Materija – filosofinė sąvoka. Derėtų kalbėti tik apie energijos apykaitos sutrikimus. Kalbant fizikos dėsnių terminais, kai energijos antplūdis (apsirijimas) didesnis nei jos panaudojimas (tingumas, judrumo stoka), organizmas priverstas jos perteklių kaupti riebalų pavidalu.
Taigi patarimas nutukusiems būtų visiškai paprastas ir visiems gerai žinomas. Mažiau valgyti ir daugiau judėti. Kad ir kaip būtų, tai vienas veiksmingiausių suliesėjimo būdų.
Organizmo valymas. Reguliarūs pasninkai
Pasitelkime paprastą pavyzdį, su kuriuo susiduriame kasdien. Kiekvienas kaitiname vandenį elektriniame virdulyje ir tikriausiai pastebėjome – kol virdulys naujas, vanduo užverda greičiau arba energijos sunaudoja mažiau. O kai ant spiralės prisikaupia nuosėdų, vanduo verda ilgiau ir energijos suvartojama daugiau. Dabar šį pavyzdį pritaikykime organizmui. Kuo kūnas senesnis, tuo daugiau jame „šlakų“, nuosėdų kauluose, raumenyse, kraujotakoje, plaučiuose ir t. t., tad tuo daugiau energijos (šiuo atveju maisto) organizmas turi suvartoti. Taip gali atsirasti ir antsvoris.
Dar viena labai svarbi išvada: kai organizmas staiga pradeda priaugti svorio (neatsižvelgiant į amžių), tai jau įspėjimas, kad organizmo vidus labai užsiteršęs, tad reikia nepagailėti pastangų gerai jį išvalyti <...>.
Trumpi ir reguliarūs pasninkai – sveikiausias būdas atsikratyti antsvorio. Be galimybės atsikratyti nereikalingo svorio, pasninkas išsiskiria dar vienu vertingu pranašumu. Kai organizmas negauna maisto, pradeda vartoti savas atsargas ir gyvastį palaiko tuo, kas jam labiausiai kenkia, ligotomis ląstelėmis, visokiausio pobūdžio gumbais, maišeliais ir pan. – trumpai tariant, pradeda „ėsti“ savas ligas. Neatsitiktinai įvairios pasaulio religijos pasninką laiko vienu šventųjų ritualų. Atsikratydami riebalų apvalome ir sielą bei mintis.
Noriu pabrėžti – pasninkas, o ne badavimas. Ypač pažymiu, kad žvelgiant iš psichologinės pusės, skirtumas tarp badavimo ir pasninko labai ryškus.
Badavimas – nevykęs (staigus) mitybos nutraukimas (kolizija, kataklizmas ir pan.). Tuomet, kai organizmas praranda apie 20 procentų svorio, pradeda apmirti audiniai. Tai destruktyvus procesas, alinantis sveikatą (kūną ir psichiką). Badaujantieji dažniausiai jaučia baimę ir nerimą. Abu šie jausmai blokuoja organizmo atsparumo sistemą, pavyzdžiui, hormoninę, kuri tvarko imuninę sistemą. Organizmas tampa nesaugus, nusilpęs, atviras infekcijoms, nebepajėgia su jomis kovoti.
Visiškai kitokia organizmo būsena pasninkaujant. Pasninkas – sąmoningas susilaikymas nuo maisto. Tai gerai suplanuotos, apgalvotos pastangos, kurioms asmuo psichiškai pasirengęs. Esti dvi pasninkų rūšys: pasninkas atsisakant valgyti baltymingus produktus ir visiškai – gyvulinės kilmės riebalus (pavyzdžiui, geriamos tik sultys arba valgomas tik vegetariškas maistas) arba visiškas pasninkas, kai geriamas tik vanduo, taip pat ir mineralinis, tokiais kiekiais, kurių reikia organizmui. Tai naudingiausias būdas atgauti sveikatą. Taip pasninkaujant nedera valgyti bet kokių produktų, turinčių skonį (maistinę vertę), pavyzdžiui, skrebučių, džiūvėsių ar obuolių, – tai būtų nebe visiškas pasninkas.
Kai organizmas visiškai nebegauna maisto, po 24–36 valandų „griebiasi“ endogeninės, vidinės mitybos.
Pasiryžęs pasninkauti asmuo jaučiasi ramus, pasitikintis, atlieka sąmoningus veiksmus (apie juos vėliau). Organizmas „įjungia“ „vertybių hierarchijos“ sistemą – pradeda šalinti tai, kas jam nereikalinga: ligas sukeliančias bakterijas, druskų gabaliukus, kurie kaupėsi sąnariuose ir kauluose, įvairiausius maišelius, gumulėlius, navikines ląsteles ir pan. Trumpai tariant, atsikrato savųjų „šiukšlių“. Ši geniali organizmo savybė per pasninką pasireiškia visa galia, tai sveikatą teikianti gamtos galia. Kūno ir mąstymo apsivalymas – svarbiausias pasninko (skirtingai negu badavimo) pranašumas.
Labai dažnai kai kurie asmenys nevalgydami 8 ar 10 valandų pradeda jausti nuovargį, silpnumą ir galvos skausmus. Todėl dažnai sakoma, kad pasninkauti nereikia, nes blogai jaučiamasi. Dar kartą paaiškinsiu, kodėl taip atsitinka ir kaip to išvengti.
Kaip jau rašiau, per pasninką organizmas suvartoja savus toksinus. Tai „kitokios rūšies“ maistas. Nuodingos medžiagos storojoje žarnoje įsiurbiamos į kraują ir išnešiojamos po visą organizmą, taip vyksta autotoksikacija (nuovargio, galvos skausmų priežastis). Kaip pagelbėti organizmui greitai atsikratyti toksinų? Reikia pasidaryti klizmą.
Dėmesio tiems, kuriuos kamuoja migrena! Asmenys, kurie pradėdami pasninką darosi klizmą, per pasninką niekuomet nesijaučia pavargę ir labai retai skundžiasi galvos skausmais.
Kaip pasninkauti? Pasninkas gali būti trumpalaikis (1–7 dienos) ir ilgalaikis (< 10 dienų). Susilaikymas nuo maisto ilgiau nei 40 dienų – jau badavimas su visomis pavojingomis pasekmėmis.
Jei pasninkaujama ilgiau nei penkias dienas, sugrįžimas į normalią mitybą turi užtrukti tiek pat dienų. Geriausia pabaigus pasninkauti pirmąsias dvi dienas gerti sultis, valgyti žalias ir virtas daržoves, o trečiąją dieną – košes ir miltinius patiekalus. Per ketvirtą, penktą dieną palengva pereiti prie įprastos mitybos.
Mano pasninkavimo kalendorius, pavyzdžiui, toks:
* Kiekvieną antradienį ir penktadienį.
* Pirmas tris kiekvieno mėnesio dienas.
* 7 dienų pasninkas kartą per 6 mėnesius.
* 7–11 dienų kartą per metus.
Taigi per metus nevartoju maisto 120 dienų. Tokie „valgymo nutraukimai“ man padeda išlaikyti normalų svorį, kaip, beje, ir gerą sveikatą, kuria nesiskundžiu.
Ką man suteikia susilaikymas nuo maisto? Nebesu savo skrandžio vergas. Jis man nebevadovauja. Labai dažnai galime pastebėti, kaip žmogus pasiryžęs išsižadėti visko (darbo, poilsio, meilės ir t. t.), kad tik ką nors suvalgytų. Taip maudžia skrandį ir gurgia viduriai! Tai nereiškia, kad ir aš nemėgstu sočiai ir skaniai pavalgyti. Labai mėgstu. Tik troškimo skaniai pavalgyti niekados nepainioju su maisto pertekliumi ir jo deriniais. Mano mitybos taisyklė labai paprasta. Valgau, kad gyvenčiau, o ne atvirkščiai – gyvenu, kad valgyčiau.
Jums, Brangieji Skaitytojai, patarčiau pasninkauti tokiu grafiku:
* Kartą per savaitę 36 valandas.
* Kartą per mėnesį 48–72 valandas.
* Kartą per metus nuo 3 iki 7 dienų.
