Tačiau neilgai truko, kol žmonės sugalvojo, kaip praskaidrinti buvimą namuose: buvo kviečiama ploti medikams, atlikėjai rengė koncertus iš savo balkonų, o renginių vedėjas Simonas Indrašius savo kaimynus vienijo kviesdamas išeiti į balkonus ir sudalyvauti vakarėlyje, tai dar kartą jis padarė pirmąjį antrojo karantino sekmadienį.
Vilniuje, Fabijoniškių rajone, gyvenančiam renginių vedėjui ir organizatoriui Simonui Indrašiui pavasarį kilo mintis suvienyti visus kaimynus ir surengti vakarėlį, kuriame galėtų dalyvauti visi, o tam net nereikėtų perlipti namų slenksčio.
„Pirmiausia atsiklausiau kaimynų, ar jie neprieštarauja, jeigu 19 valandą pagročiau balkone. Dauguma jų sutiko. Buvo tik vieni kaimynai, kuriems ši idėja nepatiko, bet jie tam nesipriešino. Nei karto nebuvo atvykusi policija dėl triukšmavimo“, – pasakoja vaikinas.
Kreipėsi į tautą
Kas vakarą Simonas buvo pasižadėjęs surengti 10–15 minučių trukmės vakarėlį su muzika ir plojimais, skirtais medikams, už nugaros šviečiant trispalvei. Ir tai tęsėsi 40 vakarų iš eilės.
Renginių vedėjas sako, kad po šių vakarėlių pastebėjo ir pasikeitusį kaimynų bendravimą – visi tapo draugiškesni, nuolat sveikindavosi.
Simonas kiekvieną vakarą pradėdavo maestro Vytauto Kernagio daina „Šaukiu aš tautą“. Šios dainos pavadinimas ir tapo Simono projekto vardu.
„Dėl dainos susisiekiau su V. Kernagio sūnumi. Jam patiko mano idėja ir jis ne tik leido naudoti šią dainą, bet ir atsiuntė kokybišką jos versiją, kad nereikėtų leisti prastos versijos iš „Youtube“ ar ieškoti nelegaliais būdais.
Kiekvienas vakaras prasidėdavo šiuo kūriniu. Iš pradžių buvau išsikėlęs sau tikslą, kad leisiu tik Lietuvos kūrėjų kūrinius“, – pasakojo Simonas.
Įsuko rutina
Būtent toks noras ir lėmė tai, kad antrojo karantino metu balkonuose buvo surengtas tik vienas vakarėlis. Simonas pasakoja, kad naujų kūrinių ieškojimas užėmė daug laiko. Taip pat kiekvieną vakarą pasiruošimas tam keliolikos minučių pasirodymui trukdavo apie porą valandų – kasdien reikėdavo sunešti ir išnešti iš balkono aparatūra, pasižiūrėti, kad viskas veiktų.
„Pamažu taip įsisuko rutina ir, neslėpsiu, tai šiek tiek pabodo. Kiekvieną vakarą pasiruošimas užtrukdavo. Be to, per pirmąjį karantiną buvo ir kitokios žmonių emocijos – visi buvo užaryti namuose, buvo neaišku, kas ir kaip bus, visi įsibaiminę.
Dabar jau yra kitaip. Žmonių įpročiai pasikeitė. Dabar jie dažniau išvažiuoja ir pasivaikščioti į gryną orą. Taip pat ir darbas persikėlė į namus. Man pačiam atsirado daugiau galimybių dirbti namuose, tad ir tai riboja mano laiką“, – pasakojo renginių vedėjas.
Prisidėjo ir kaimynai
Po pirmosios vykusios iniciatyvos Fabijoniškėse kaimynai vis klausdavo Simono, ar prasidėjus antrajam karantinui jis vėl gros, todėl vyras ir nusprendė grįžti vienam, bet įspūdingam vakarui.
„Padariau vieną vakarą – profesionalesnį. Buvo daugiau garso, lazerių šviesų“, – pasakoja jis.
Vienintelį antrojo karantino vakarėlį vainikavo fejerverkai. Jais pasirūpino renginių vedėjo kaimynai.
„Aš jų nepažinojau, bet sulaukiau žinutės, kad jie dirba su fejerverkais ir norėtų prie to prisidėti. Aš sutikau“, – šypteli jis.
