Tik pamatę Andriaus ranką, niekas nesuprastų, kad šalia jo kairės rankos nykščio yra implantas, todėl pamatę, kad vyras vos vienu judesiu sugeba atrakinti elektronines biuro duris, nesupranta, kaip jam tai pavyko, o dažnai sužinoję, kad po jo oda slepiasi mikroschema – išsigąsta arba puola smerkti.
„Žmonės implantuojasi nusidėvėjusius kūno kaulus, turi širdies stimuliatorius, o aš esu įsidėjęs beveik tą patį, kaip auskarą – tik jo net nesimato išorėje.
Kai žmonės implantuojasi auskarus – viskas gerai, bet kai aš pasidariau dalyką, kurio visiškai nesimato – kyla pasipiktinimas. Niekam nesakau, kad dabar turite eiti ir daryti tą patį. Kiekvieno žmogaus apsisprendimas, ką jis pasidarys“, – sako Andrius.
Kol kas vyras implantą gali naudoti tik vietoj skaitmeninių durų atrakinimo kortelių ir kaip identifikavimo priemonę. Šiuo metu Lietuvoje dar nėra pritaikytų technologijų, kurios leistų šį „čipą“ naudoti vietoj banko kortelių.
Technologijos – žmonių gyvenimo gerinimui
Tačiau pradėkime nuo pradžių. „Baltic Sandbox“ verslo plėtros vadovas jau ilgą laiką domėjosi vadinamaisiais biohakeriais. Taip vadinami žmonės, kurie pasitelkdami gamtoje esančius natūralius sprendimus suderina su technologijomis, stengdamiesi pagerinti savo gyvenimo kokybę.
„Tai lygiai toks pats judėjimas, kaip tų žmonių, kurie dėl sveikatos stiprinimo maudosi lediniame vandenyje. Aš tikrai atsimenu, kad močiutė man visada sakydavo, kad reikia grūdintis. Žinome, kad jau seniausiais laikais žmonės matė, kad darant tam tikrus dalykus žmogaus sveikata sustiprėja.
Biohakerių idėjos yra labai panašios, bent jau tų, su kuriais man teko susidurti. Vienas iš tokių biohakerių pasakojo, kad 26-erių jis turėjo labai daug alergijų, o vienintelis dalykas, ką galėjo pasiūlyti tradicinė medicina buvo vaistai, kurie labai slopindavo jo organizmą. Jis buvo tiek prislopintas, kad būdamas tokio amžiaus vos galėjo laiptais pakilti į ketvirtą aukštą.
Tada jis suprato, kad nieko nebus – nusipirko įvairių laikrodžių, pasidarė kraujo tyrimus ir pradėjo save stebėti. Užsirašinėjo viską: ką valgo, kiek miega, kada rūko, ar jaučia stresą. Po to jis atrado dėsningumą tarp jo elgesio ir alerginių reakcijų. Taip jis su technologijų ir kitų natūralių priemonių pagalba jis susitvarkė problemą, su kuria bijojo gyventi visą gyvenimą. Biohakeriai taip ir veikia – jie stengiasi pagerinti savo gyvenimo kokybę“, – apie tai, kaip susidomėjo panašiomis technologijomis, pasakoja vyras.
Nedvejojo nė akimirkos
Pamatęs panašias istorijas Andrius pradėjo plačiau domėtis technologijomis, kurias savo kasdieniniame gyvenime naudoja žmonės.
„Pradėjau domėtis daugiau ir atradau Švedijos ir Suomijos judėjimus. Teko pasižiūrėti ne vieną ir ne du jų pranešimus, kuriuose biohakeriai dalijosi savo patyriais bei patirtimis. Tuo metu dirbau su „Login“ konferencija ir kaip tik 2016 metais vienas iš dalyvių buvo biohakeris iš Švedijos – Hannes Sjöblad.
Jis paklausė, kas norėtų šiandien implantuotis vadinamą „čipą“ ir tapti „kyborgu“ (juokiasi) – žmogumi su kažkokia pridėta technologija. Kai jis paklausė, kas nori, tikriausiai suprantant, kad ilgai netrukau, kol atsidūriau ant scenos. Per kokias 10 sekundžių man į ranką buvo įšautas implantas.
O tada buvo įdomiausia dalis – pradėjau galvoti, kur aš jį gyvenime pritaikysiu. Šiame biure dirbu gana ilgai. Iš pradžių galvojau apie „čipo“ panaudojimą, vėliau jį pamiršau, o kai prisiminiau, pagalvojau, kad aš tikrai galiu jį panaudoti. „Čipas“ pakeitė kortelę, kurią naudojau įeidamas į biurą“, – pasakoja jis.
Kadangi į biurą, kuriame dirba Andrius, gali patekti tik darbuotojai nuskanavę skaitmeninę kortelę, vyras paprašė, kad vietoje kortelės, jam priskirtų implanto kodą. Tai padarius Andrius galėjo atidaryti visus įėjimus rankos prilietimu.
Mamai pasakė ne iškart
Andrius juokiasi, kad pirmoji mintis nusprendus implantuotis „čipą“ rankoje buvo – „o ar tai sterilu“?
„Pamačiau, kaip viską išpakavo ir įsitikinau, kad viskas sterilu. Nebuvo baimės, kad organizmas gali reaguoti neigiamai į tą implantą, nes tai yra ryžio grūdo dydžio stiklinis dalykėlis, kurio viduje yra mažytė mikroschema, tokia pati, kaip ir, pavyzdžiui, mūsų bankų kortelėse“, – sako jis.
Vyras tikina, kad jokio pavojaus jo sveikatai nebuvo ir jokių neigiamų poveikių organizmui taip pat nepajuto.
„Stiklas nealergizuoja žmogaus organizmo ir yra tvirtas, patvarus. Aišku, aš pats ilgą laiką žiūrėjau į savo ranką ir stebėjau ar kažkas keičiasi – nieko nepamačiau. Jeigu dabar bandytumėte jį apčiuopti, nepavyktų to padaryti“, – šypteli vyras ir ištiesia ranką pabandyti pajausti implantą.
Kartu su Andriumi scenoje „čipą“ implantavosi ir keli jo draugai. Tai buvo spontaniškas veiksmas, tačiau nebuvo per daug netikėtas – jie visi domėjosi technologijomis, o apie tai buvo kalbėję ir anksčiau, tad atsiradus galimybei viską išbandyti patiems bei vedami smalsumo užlipo ant scenos.
„Tai buvo ir puiki galimybė prisiliesti prie ateities technologijų jau šiandien. Be to, švedai tai daro jau 5-6 metus ir jie šitą „čipą“ naudoja ir įėjimui į sporto klubą, metro, atsiskaitymui, todėl dalis jų visiškai nebeturi nešiotis piniginių ar raktų. Lietuvoje nesame taip toli pažengę, bet bent šiek tiek galime prie to prisiliesti“, – sako jis.
Vyras šypteli, kad tai nebuvo toks dalykas, po kurio iškart puolė skambinti mamai ir apie implantą ji sužinojo tik vėliau.
„Ji reagavo tikriausiai, kaip dauguma lietuvių, kurie perskaitys šitą straipsnį, – paklausė, kam man to reikia. Pasakiau, kad man yra įdomu. Pažadėjau mamai viską paaiškinti, kai susitiksime ir atsakyti į visus jos klausimus, nes nesuprantu, kodėl dėl to reikia tiek daug diskutuoti. Po to ji mane suprato“, – sako Andrius.
Bijome to, ko nepažįstame
Vyras sako, kad žmonės išgirdę, jog jis turi implantą, dažniausiai galvoja, kad tai nenormalu, negali suprasti, kodėl jis tai padarė. Andriaus manymu, kad jeigu jis būtų įsivėręs, tarkim, tris auskarus, su kuriais galima atidaryti namų, sporto klubo arba biuro duris, tikriausiai visiems tai atrodytų keista, bet smerkti nepultų.
„Mes turime nereikalingų baimių ir didžiausia bėda yra ta, kad mokslininkai nepaaiškina visuomenei, kokios yra galimybės. Žmonės turi baimę, kad ketinama juos visus „sučipuoti“. Dažnai bijome to, ko nesuprantame. Dauguma dalykų, kurių dabar baiminasi žmonės, technologiškai yra neįmanomi. Kai kalbama, jog „čipais“ galima susekti ir stebėti žmogų – tai absurdiška.
Visų pirma, tam, kad jus būtų galima stebėti, kūne turi būti siųstuvas, o siųstuvui, kad jis siųstų signalą, reikia turėti energiją arba elektrą, o iš kur ją gauti žmogaus kūne? Pažiūrėkite, kokio dydžio telefono baterijos, jos ne be reikalo tokios didelės. Bet ir jos nesiunčia GPS signalo, o gali nebent artimoje aplinkoje pagal „Bluetooth“ veikti. O kaip pakeisti bateriją? Vėl operuotis? Yra daug sąlygų, kurios šiandien tai padaro neįmanoma. Aišku, filmuose atrodo kitaip“, – sako jis.
Pasak vyro, tokį „čipą“, kuris atlieka identifikavimo funkciją, galima lengvai parsiųsti iš užsienio ir jis kainuoja vos 20–30 eurų. Tačiau Andrius pabrėžia, kad patiems bandyti jį implantuotis nederėtų ir geriau tai palikti padaryti medikams ar auskarų vėrimo specialistams, nes kitu atveju esant nepakankamai steriliai aplinkai gali atsirasti ir neigiamų organizmo reakcijų ar komplikacijų.
Jau turime, kas seka kiekvieną žingsnį
Pirmą kartą viešai prabilęs apie tai, kad jis turi „čipą“, Andrius sukėlė tikrą audrą: po pokalbio vyras sulaukė ne tik daugybės komentarų, kurių turinys buvo neigiamas, o kartais ir žeidžiantis, bet ir asmeninių žinučių.
„Supratau, kad daugumos žmonių baimės pagrįstos fantastiniais filmais ir jie bijo to, kas šiuo metu yra neįmanoma. Jeigu tai būtų įmanoma, tikriausiai ir žinotume, kad toks dalykas egzistuoja. Buvo tokių įvairių pasisakymų. Kai kurie žmonės klausė ar tai tiesa. Paklausiau jų, o kam man meluot. Aš nesu vienintelis toks Lietuvoje ir tikrai žinau, kad be manęs tokius implantus turi dar 4 žmonės. Man atrodo, kad kuo daugiau apie tai kalbėsime, tai nebeatrodys tokia fantastika.
Žmonės nesupranta to, kad jie jau turi vieną prietaisą, kuris juos ne tik seka, bet turi ir visus jų duomenis, mūsų klausosi ir įrašinėja pokalbius. Ir jie bijo implanto? Visi telefonui atiduoti duomenys niekur nedingsta, jie visi yra saugomi. Visa istorija, kur tu buvai, su kuo buvai, ką veikei, kur nakvojai – visos taksi kompanijos žino, kur jūs važinėjate ir kur gyvenate, net nekalbu apie tai, ką žino bankai apie mus“, – pokalbį užbaigia jis.
