Pradėdama pasakoti savo istoriją, iš Klaipėdos kilusi M. Jurgelevičienė juokauja, kad niekada galvoje neturėjo net vienos mintelės, jog kažkada ateityje ji prisistatys kaip tortų kepėja.
Pirmieji rankdarbiai
Pagal profesiją esanti baidarių ir kanojų irklavimo trenerė, Monika savo gyvenimo kelią nukreipė į įvairiausių rankdarbių kūrybą. Vienas pirmųjų jos verslų buvo vaikiškų žaislų siuvimas. O ir istorija susijusi su viso to pradžia Monikai itin sentimentali.
„Sulaukus dukrytės šeimoje buvo sudėtinga finansinė padėtis, nes dirbo tik vienas vyras. Pradėjome nuomotis būstą, alga taip pat nebuvo didelė, o ir neseniai buvo įvestas euras, tad tų pinigėlių trūko. Turėdama paskutinius 15 eurų nusprendžiau, kad už juos noriu dukrai nupirkti žaislą.
Netikėtai prisiminiau, kad šalia mūsų namų yra audinių parduotuvė. Nuvykusi į ją už turimus pinigėlius nusipirkau adatų, siūlų ir įvairiausių audinių atraižėlių. Pamaniau, kad iš jų dukrai žaislą pagaminsiu pati“, – pasakoja moteris.
Iki to laiko Monika nė karto nebuvo laikiusi rankoje nieko panašaus, o ir apie siuvimo mašiną nebuvo pagalvojusi. Pasak jos, anksčiau siūdavusi jos močiutė nuolat vis ką nors kurdavo, o jai visuomet būdavo nedrąsu prisiliesti prie tokio aparato.
„Grįžusi namo iš parduotuvės ėmiau galvoti, nuo ko reikia pradėti. Susiradusi vyro kompiuteryje sraigės piešinuką ir pasiėmusi balto popieriaus lapą per ekraną persipiešiau sraigės schemą, kuri vėliau tapo mano iškarpa. Iš įsigytų atraižėlių taip pasiuvau sraigę, į kurią įdėjau ir metalinių varpelių, kad ši skambėtų, barškėtų.
Tuo metu kaip tik buvo itin populiari mamyčių bendravimo grupė, kurioje susirinkdavo besilaukiančios, esančios mamos ir tarpusavyje bendraudavo. Parodžiau kitoms grupės merginoms pasiūtą žaisliuką, kuris patiko ne tik mano dukrai, tačiau ir joms. Taip pasipylė pirmieji prašymai pasiūti sraigutes kitiems.“
Siūdama kitiems rankų darbo žaisliukus pašnekovė pasakoja simboliškai prašiusi 15 eurų už vieną žaisliuką. Darbas su žaisliukų siuvimu taip įsisiūbavo, kad Monikai teko galvoti, ką reikės daryti ateityje. Taip ji nusprendė atsidaryti savo puslapį, kuriame dalinosi savo darbais.
Paaugus dukrytei moteris ėmė galvoti, kaip galėtų papuošti savo atžalą, kuri pamažu išaugo iš žaisliukų. Kaip tik tuo metu itin populiarūs buvo gėlių vėriniai, pagaminti iš šilko. Išmokusi technologijos, M. Jurgelevičienė ėmė kurti įvairius segtukus, vėrinius:
„Augo dukrytė ir taip pamažu aš perėjau prie odinių gaminių siuvimo. Pirmasis kurtas odinis gaminys buvo dekoruota kepurė su gėlėmis. Taip pradėjusi kurti dukrytės garbei įkūriau „GoDi DECO“ rankdarbių parduotuvėlę.
Siuvau apie septynerius metus ir tai buvo tapę mano pagrindiniu darbu, dalyvaudavau įvairiausiose parodose. Mano odiniais darbais puošėsi ir vieno muzikinio šou dalyviai, nes tuo metu tokie papuošalai buvo itin aktualūs ir įdomūs.“
Be to, kuomet dukrytei buvo vos treji metukai, Monika pasibaigė ir odininkystės studijas.
Teko patirti kančias
Šią veiklą moteris vystė iki 2017 metų, kadangi netikėtai Monika susidūrė su sveikatos problemomis, kurių paaiškinti negalėjo net medikai.
Nepaisant visko, Monika ir toliau siuvo, susitaikė su savo sveikatos būkle. Tačiau atsiradusios bėdos Monikai nebeleido dirbti taip, kaip anksčiau. Ji nebegalėjo ramiai išsėdėti ilgą laiką vienoje vietoje, per valandą anksčiau galimi atlikti darbai išaugo į kelių valandų trukmės užduotis, o ir rankose tapo vis sudėtingiau nulaikyti adatą.
Negana to, besilaukiant sūnelio Monikai teko patirti tikrą pragarą – sparčiai pradėjus blogėti jos sveikatai, moteris buvo kone visiškai apakusi, sutriko jos koordinacija, o žiūrint tiesiai jos akys lakstė į visas įmanomas puses:
„Gulėjau patologiniame nėštumo skyriuje ir galvojau, kad nebeatsikelsiu, nes situacija buvo labai nekokia. Gydytojai patys nesuprato, kas vyksta, bet, laimei, paskirti vaistai padėjo nuraminti vidinį uždegimą, nors visi tyrimai kaip ir nieko nerodė, tad taip maždaug po mėnesio atsigavau.“
Supratusi, kad daugiau nebegali dirbti ir kurti kruopštumo reikalaujančių rankdarbių, moteris nusprendė „GoDi DECO“ verslą perlesti kitiems. Iš pradžių galvojo palikti jį dukrytei, tačiau, visgi, išsirinkusi žmogų ir jį apmokiusi, Monika verslą atidavė į klaipėdietės rankas.
Atidavus verslą Monika ėmėsi galvoti, kuo reikės verstis toliau. Tuo metu galvoje ji vis dar neturėjo jokios minties apie tai, kad gali tapti konditere.
Kelias į saldumynų pasaulį
Tačiau, kaip žinoma, idėjos užklumpa netikėtai: „Kadangi šventėms visuomet užsakinėdavau skanumynus iš vienos Vilniuje dirbančios kepėjos, žinojau, kad jais pasirūpinti reikia dar gerokai prieš pusmetį. Užsakinėdama tortą sūnelio pirmojo gimtadienio progai pasiteiravau, ar pavyktų pagaminti forminį tortą pagal mano idėją. Deja, tačiau mano kepėja gamino tik pyragaičius.
Nusprendžiau, kad sūneliui pabandysiu tortą pagaminti pati. Likus pusei metų iki jo gimimo dienos pradėjau įnirtingai viskuo domėtis, sužinojau daug informacijos, nes, kai jos ieškai – jos yra be galo daug. Taip siurbiau visas žinias, kaupiau įvairiausius prietaisus, reikalingus tortų kepimui, bet vis nedrįsdavau pamėginti.
Tik kai įsitikinau, jog viską turiu – pabandžiau iškepti prieš pat sūnaus gimimo dieną bandomąjį tortuką. Dabar žiūrėdama atgal galėčiau net įvardinti tiksliai padarytas klaidas, bet tuo metu tortas man atrodė tiesiog tobulas. Ir išvaizda, ir skonis buvo puikiai pavykęs, todėl išėjo visus ragavusius nustebinti.“
Sėkmingai pagaminti pavyko ir antrąjį, gimimo dienai skirtą, tortą. Pamažu Monikos namuose vis dažnėjo tortų gamyba, tačiau sėkmę atnešusiu momentu tapo diena, kai pagaminusi anytai tortą į darbą jos gimimo dienos proga, Monikos skanėstų užsimanė anytos kolegos.
Gaminti tortus moteris ėmėsi draugams, kaimynams, pažįstamiems ir visiems kitiems, kurie tik paprašydavo. Su kiekvienu tortu Monikos virtuvėje atsirasdavo ir vis daugiau kepimui skirtų daiktų. Supratusi, kad galimai jos kuriamais tortais susidomės ir kiti, moteris nedrąsiai jais nusprendė pasidalinti ir socialiniame tinkle „Facebook“.
Nedrąsius pašnekovės žingsnius ypatingai palaikė jos draugė, kuri drąsino Moniką nebijoti ir nustoti nerimauti. Ir, kaip vėliau paaiškėjo, moters nuogąstavimai visai nepasitvirtino – tortų užsimanė visi iki vieno.
Pasiteiravus, ar tik aistra saldumynams nekilo dar vaikystėje, M. Jurgelevičienė juokauja, kad niekuomet nebuvo didelė saldumynų mėgėja, tačiau kibusi į tortų gamybą priaugo 15 kilogramų:
„Kai buvau visai mažytė, pamenu, mano močiutė kepdavo tokius krepšelius su kremu ir kiekvieną savaitgalį kartu su mama eidavo jų pardavinėti į turgų. Man būdavo labai įdomu stebėti, kaip viskas vyksta, tad galbūt tai buvo mano pirmoji pažintis su konditeriniu pasauliu.
Vėliau, atsidūrusi Vilniuje, kuomet laukiausi dukrytės ir netikėtai susidūriau su pasikeitusiais skoniais, kuomet vis norisi kažko skanaus, bet nežinia, ko, prisiminiau visus šiuos močiutės keptus skanėstus ir pati ėmiausi juos kepti. Valgėme juos kartu su vyru, o kuomet gimė dukrytė – priklausomybė pyragams praėjo.“
Be to, įdomu ir tai, kad polinkis kartas nuo karto iškepti pyragus Monikos draugams asocijavosi su jos nėštumu. Net ir tuomet, kai laukėsi sūnelio ir apie nėštumą nesidalino su kitais, Moniką jos draugams išdavė į socialinius tinklus keliami tortų ir pyragų kadrai.
„Artimiausi juokėsi, kad kai tik Monika laukiasi, taip ji kepa pyragus. Nors nuo kitų žinią apie antrąjį nėštumą pasilaikėme sau, tačiau dauguma draugų teigė supratę, kad, turbūt, pyragų nuotraukos buvo ir vėl ženklas, kad laukiamės vaikelio“, – juokiasi ji.
Daugiau nei 60 kg svėręs tortas
Pradėjusi sulaukti vis daugiau tortų užsakymų, Monika nusprendė namuose įsirengti savo konditerinę virtuvėlę. Namuose buvęs svečių kambarys greitai tapo jos kūrybine erdve. Moteris pasakoja, kad pradėjus vis rimčiau žiūrėti į veiklą jai buvo itin svarbu užtikrinti veiklos legalumą ir saugumą.
„Stengiausi viską daryti taip, kad kuriamus saldumynus galėčiau be baimės duoti ir savo vaikams, ir kitiems“, – priduria ji.
Dažniausiai pašnekovė į tortų ir skanėstų gamybą pasineria naktimis, kuomet užmigdžiusi vaikus tam gali skirti visą savo laiką. Kalbėdama apie tortų dekoravimą, M. Jurgelevičienė pabrėžia, kad į darbą žiūri itin rimtai, o viena svarbiausių jo dalių yra bendradarbiavimas su kolegomis, kitais konditeriais. Būtent todėl vilnietė teigia niekada nekopijuojanti kitų konditerių darbų.
Ir iš tiesų – „Ugnius kepa“ puslapyje galima pamatyti unikalius Monikos konditerinius darbus, kurie turi ir savitą braižą. Pavyzdžiui, užsisakyti galima ne tik mielai atrodančius saldumynus, tačiau ir tokius, kurie savo išvaizda primena šaltibarščius ar net baltą mišrainę.
Visgi, apsilankius Monikos darbų svetainėje, labiausiai akį traukia tortas, kuris savo aukščiu ir dydžiu atitinka tinginį. O negana to, jis dar ir svėręs daugiau nei 60 kilogramų:
„Istorija su šiuo tortu – labai įdomi. Netikėtai mane pastebėjo viena įmonė, kuri paklausė, ar galėčiau padaryti tortą kitai įmonei. Jų užklausoje nuskambėjo prašymas pagaminti tinginio skonio tortą, kuris būtų realaus tinginio dydžio (šypsosi). Tokia idėja man pasirodė labai smagi, tačiau prieš sutikdama ilgai dvejojau, ar reikia imtis tokio projekto.
Kadangi toks kepinys buvo itin nelengvas iššūkis, o ir šioje srityje nedirbu dar nė metų, dvejojau, ar tikrai man jo reikia imtis, ar man pavyks. Tačiau, kuomet padariau bandomąjį tortą, kuris, aišku, buvo 20 kartų mažesnis nei galutinis tortas, supratau, kaip ir ką turėčiau daryti, sutikau.“
Užsakytas tinginio tortas turėjo būti metro aukščio ir kuo panašesnis į realų tinginį. Dabar besišypsodama Monika pasakoja, kad pagaminti tokio dydžio tortą jai prireikė trijų dienų. Tačiau tuo metu, kai teko jį daryti – juokų nebuvo.
„Pagalvojau, kad tortas turėtų sverti apie 30 kilogramų, tačiau, kai pradėjau jį gaminti, o ir neturėjau patirties, visus šiuos 30 kilogramų sudėjau vien tik į torto pagrindą. Esu be galo dėkinga savo vyrui, kuris yra tikras pagalbininkas, ir pritrūkus ingredientų skubėjo manęs gelbėti, visko pirkti, kad tik galėčiau padaryti tortą.
Pagaminti jį nuo pat pradžių iki galutinio rezultato prireikė gerų trijų parų be miego. Kiekvienas „kailio“ plaukelis buvo minkomas rankomis iš cukrinės masės, kuri buvo dažyta kakava.
Juokingiausia tai, kad pagaminus tokį didelį tortą, taip ir nebesugebėjome jo pasverti. Kad jis svėrė 60 kilogramų – tai tikrai, bet drąsiai galima sakyti, kad svėrė ir daugiau!“ – dabar juokiasi Vilniuje gyvenanti dviejų vaikučių mama Monika Jurgelevičienė, pasakodama apie iki šiol patirtą didžiausią konditerinį iššūkį.
