46-erių ukmergiškė juokiasi anksčiau visada sau kartojusi, kad niekada gyvenime neužsiims konditerija, bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Pirmą tortą prisimena iki šiol
Pagausėjus šeimai, užgriuvo įvairios negandos – po skyrybų reikėjo užsidirbti pinigų, tačiau su dviem mažais vaikais reikėjo ieškoti išeičių, kaip suderinti darbą su vaikų auginimu.
„Mano mama – konditerė, pusę savo gyvenimo pradirbusi šioje srityje, bet aš pati niekada nenorėjau dirbti konditerijoje. Man patiko siūti, nuo vaikystės svajojau apie siuvėjos profesiją, daug metų dirbau siuvykloje, bet po skyrybų užklupo sunkumai“, – pasakojo pašnekovė.
Daug patirties sukaupusi Natalijos mama vis pasiūlydavo jai paimti kokį užsakymą, pabandyti iškepti tortą, sausainių. Vis tik, vaikystės prisiminimai neviliojo į tai nerti:
„Vaikystėje labai to nemėgdavau, nes reikėdavo mamai padėti grybukus, kaštonėlius, riešutėlius tepti – norisi išeiti į lauką, o turi sėdėti ir juos teplioti. Buvau atsižegnojusi, kad tikrai nekepsiu, negaminsiu. Bet, vis dėlto, gavosi kitaip“, – nusijuokia N. Petrauskienė.
Kad ir kaip neviliojo mintis pasukti į konditerijos sritį, vis paraginama mamos moteris išbandė savo jėgas. Iki pat šiandienos puikiai atsimena pirmą iškeptą tortą – didelį ramunės žiedą, ant kurio tupėjo kamanė:
„Tik paskui supratau, kad mane labai sužavėjo kūryba – aš žaidžiau, kūriau, piešiau, visokiais būdais lipdžiau kamanę. Tai mane užbūrė. Jei ne ta kamanė, būtų reikėję daryti kažką paprasto, kažin, ar būčiau kažką pradėjus.“
Ilgą laiką bandžiusi nusikratyti konditerijos, Natalija visai greitai švęs devintąjį savo veiklos gimtadienį. Pradėjusi kaip savamokslė, besimokiusi iš savo klaidų, šiandien ji – tikra profesionalė.
„Šiai dienai yra 22 rūšys tortų ir 12 skirtingų desertų saldiems stalams šventėse. Kadangi viena sukuosi savo versle, negaliu per daug išsiplėsti, turiu viską susidėlioti taip, kad spėčiau“, – kukliai šypteli moteris.
Darbymečiu darbo valandų neskaičiuoja
Iš mamos ir patirties receptų pluoštą sukaupusi moteris sako mėgstanti viską kurti eksperimentuodama, bet nekopijuodama iš kitų:
„Sako, žinios pelija – gal jos ir pelija, bet man patinka daryti taip, kaip aš moku. Nenoriu naujovių iš interneto, man patinka paprastai. Aišku, įvairūs dekoracijų palengvinimai yra gerai, bet kas liečia tortų gamybą, aš stengiuosi improvizuoti, sukurti kažką savo.“
Natalija taip pat neįsivaizduoja torto be natūralių, tikrų ingredientų – kiaušinių, grietinės, sviesto. Kaip pati sako, iš miltelių ji negamina ir nė nemokėtų. „Bet, matyt, žmonėms patinka. Jei dar darbo turiu, dirbu, vadinasi viskas gerai“, – priduria ji.
Būtent ištaigingais tortų dekorais Natalija patraukia daugelio žmonių akis. Ji juokiasi, kad iškepti biskvitus ir juos sutepti užima mažiausią laiko dalį.
„Viskas priklauso nuo apdailos, kokia ji bus. Prie vieno torto aš galiu krapštytis ir iki 10 valandų, nes kartais šventiniams tortams reikia daug detalių, tada vien prie dekoracijų galiu prasėdėti pilną darbo dieną“, – darbo ypatumais dalijosi N. Petrauskienė.
Anksčiau, kol dar neturėjo sukaupusi tokio patirties bagažo, dirbdavo ir naktimis, tačiau pačiu darbymečiu – vasarą – darbuojasi nuo 5 ryto iki pat tada, kol nusileidžia saulė.
„Vasaros metu, kai prasideda sezonas, iki pat rudens prakaituoju. Kartais pagalvoju, kad gal reikia sustoti, bet jau pradedu galvoti, kad, turbūt, nieko daugiau ir nenorėčiau daryti, man neatsibosta“, – tvirtino Natalija.
Tačiau ji sako pastebinti, kad šaltuoju sezonu užsakymų apmažėja, Kalėdoms vis dažniau žmonės tortus kepa namuose: „Džiaugiuosi dėl to, nes tada turiu laiko pasiruošti šventėms su šeima. Prieš pat karantiną net švenčių neturėdavau, pati ant savęs pykdavau. O dabar pasidarau šventes ir sau.“
Nustebina kūrybiškumu
Tortą Natalija sugeba paversti kibiru su žuvimi, paršeliu, elniais, mielais meškučiais ir net pinigų maišu. Sako, užsakymai, kai gali laisvai kurti, yra patys geriausi – tada jos kūrybiškumas gali lietis per kraštus.
Pasiteiravus, o kokie gi klientų norai, moteris patikina – itin skirtingi. Kiek žmonių, tiek norų, nors yra pastovių klientų, kurie visada užsisako tą patį tortą. O kai kurie pasišventę atvažiuoti net pora šimtų kilometrų.
„Vieną kartą, jei gerai pamenu, į Taliną vežėsi „Napoleoną“, esu dariusi sausainių krepšį, kurį vežėsi į užsienį. Būna, atvažiuoja iš Šiaulių atsiimti užsakymų, po Naujų metų atvažiuos iš Tauragės.
Sakau, kad tai būna auksiniai tortai, bet žmonės sako, kad kartą per metus gali suvalgyti ir auksinį tortą“, – nusijuokia pašnekovė ir priduria, kad klientų iš Vilniaus, Kauno, Širvintų ar Anykščių sulaukia pastoviai.
Kai kuriais atvejais tortus ar kitus gardėsius moteris pristato ir pati. Sako, jau pasimokė iš savo klaidų ir dviejų ar trijų aukštų tortus visada pristato pati, kad išvengtų nesusipratimų, o pažeistas tortas nesugadintų kitiems šventės.
Paklausta, kas, jos nuomone, pritraukia klientus net iš tolimiausių kampelių, Natalija trukteli pečiais – greičiausiai tai, kad gamina įdomios, išskirtinės išvaizdos tortus.
Neatbaido ir nemažos kainos: dviejų kilogramų tortas vidutiniškai kainuoja 56 eurus, tačiau kaina priklauso nuo to, kaip tortas bus papuoštas, kiek reikės įdėti darbo:
„Kitą kartą reikia klientui pasakyti kainą, susiimu už galvos. Kitą kartą bandau atkalbėti, gal kažką galėtume supaprastinti, nes kartais tortas ir 70 eurų atsieina, bet jeigu žmonės gali sau leisti, kodėl gi ne? Vis tik, tortus perka šventėms, o tortus žmonės valgė ir valgys.“
