Eglės gyvenime mityba ir maistas turi didelę reikšmę. Ji daugiau nei 10 metų dirba maisto fotografe: atlieka užsakymus restoranams, katalogams, komerciniams klientams. Prieš tai 5-erius metus dirbo žurnalo „Virtuvė. Nuo... iki...“ vyriausiaja redaktore, o tuomet vieno internetinio portalo vyriausiaja redaktore. Taip pat ji yra turinio kūrėja socialiniuose tinkluose, tinklaraščio „Mano vaikas valgo viską“ autorė, 2 metų ir 9 mėnesių Leono mama.
Su Egle pakalbėjome apie jos tinklaraščio idėją ir tai, kaip jai pavyko pasiekti daugelio tėvų troškimą, kad jų vaikas valgytų viską: nuo daržovių iki mėsos ir žuvies. Taip pat ji sutiko pasidalinti pamėgtais receptais – abejingas neliks nė vienas vaikas!
Esate maisto fotografė ir rašote tinklaraštį apie vaikų mitybą. Iš kur tokia meilė maistui?
Kelias iki meilės maistui buvo ilgas, nes maistu nesidomėjau iki kol neišvažiavau iš tėvų namų. Studijuodama irgi negaminau, gaminti pradėjau tik pradėjusi savarankiškai gyventi ir išsikėlusi iš studentų bendrabučio. Visada domėjausi sveika gyvensena, todėl poreikis gaminti atsirado natūraliai.
Pradėjusi gaminti, supratau, kad man tai labai patinka, todėl prieš maždaug 12 metų pradėjau rašyti internetinį dienoraštį – šiuo metu populiariai vadinamą maisto blog’u. Tai buvo vienas pirmųjų lietuviškų maisto tinklaraščių, kuris vadinosi „Žaidimų aikštelė“. Jame bandžiau suderinti savo meilę maistui, rašymui ir fotografijai.
Kaip gimė tinklaraščio „mano.vaikas.valgo.viską“ idėja?
Pirmiausia gimė mano sūnus Leonas, dabar jam 2 metai ir 9 mėnesiai. Tėvai etapo, kol vaikas pradeda valgyti, kaip aš sakau, didelių žmonių maistą, dažnai laukia su nerimu ir nežinia. Iki tol buvau susidūrusi su maistu, restoranų kultūra, su namų gamybos maistu, bet niekada nebuvau susidūrusi su vaikų ir kūdikių maistu.
Todėl ėmiausi ieškoti informacijos lietuvių kalba ir pamačiau, kad jos yra labai mažai, o dalis – dar ir stipriai pasenusi. Kai vaiko pediatrė pasiūlė primaitinimą pradėti nuo paprastos bulvės, supratau, kad informacijos teks ieškoti savarankiškai. Pasitelkiau internetą ir pradėjau sisteminti rastą informaciją, domėtis skirtingais primaitinimo stiliais: kuo vaikus primaitina amerikiečiai, australai, britai.
Taigi pirmiausia mano mintis buvo tokia, kad ir maži vaikai turi teisę valgyti skaniai ir įdomiai – ne tik trintą bulvę ar kažkokią prėską, bespalvę, balzganą košę. Visos mamos susiduria su iššūkiu, kai būna labai sunku sugalvoti, ką naujo pagaminti, kaip išmokyti vaikus pamėgti daržoves, plėsti skonių paletę.
Tai tapo atspirties tašku ir mano kelionė prasidėjo nuo to, kad viską išbandžiau ant savo vaiko. „Instagram“ paskyrą sukūriau, kai Leonui buvo 6 mėnesiai, tačiau po pirmojo įrašo geram pusmečiui buvau šią veiklą pristabdžiusi, nes galvojau, kad niekam tai nebus įdomu. Vis dėlto vienas pokalbis su gera pažįstama paskatino viską pergalvoti ir aš pagalvojau, kodėl gi to nevystyti toliau, nes supratau, kad tėvams šis klausimas yra labai aktualus.
Dažnai mamos skundžiasi, kad jų vaikai nevalgo žuvies ar raukosi vien pažiūrėję į salotas. Kodėl taip nutinka, kad vaikas atsisako tam tikro maisto?
Nėra vieno teisingo atsakymo, priežasčių gali būti labai daug. Aš visą laiką pabrėžiu, kad aš nesu nei dietologė, nei mitybos specialistė. Tai yra tik mano nuomonė, ką esu skaičiusi ir girdėjusi, išbandžiusi savo praktikoje. Labai daug priklauso nuo mamos mitybos, kaip ji maitinasi, kai laukiasi. Mokslininkai įrodė, kad vaikai perima tuos skonius.
Tada, kai mama žindo, keičiasi ir pieno skonis, vaikai visus skonius tiesiog geria į save. Ir kuo yra įvairesnė mamos mityba, tuo labiau tikėtina, kad vaikas bus linkęs valgyti tai, ką jau yra ragavęs su pienu. Jeigu tėvų racionas yra labai skurdus ir, pavyzdžiui, nė vienas iš jų nevalgo žuvies, sunku tikėtis, kad vaikas valgys žuvį. Vaikai geriausiai iš mūsų perima ne tai, ką mes sakome, o tai, ką mes darome. Tai jeigu mes nevalgome daržovių ar žuvies, tai nekelkime klausimo, kodėl mūsų vaikas nevalgo tokio maisto.
Vaiko vedamo primaitinimo (angl. Baby Led Weaning) šalininkai laikosi minties, kad vaikas nuo gimimo iki savo pirmojo gimtadienio turi paragauti šimtą skonių. Tai ir prieskoniai, daržovės, mėsa, žuvis ir daug kitų įvairių produktų, kuriuos derėtų paragauti vaikui tam, kad vėliau jis netaptų išrankiu valgytoju. Žinoma, tai nereiškia, kad pirmą kartą pamatęs žirnelius ar brokolius, juos pamėgs. Sakoma, kad vaikui tą patį produktą reikėtų pasiūlyti bent 6–12 kartų, kad pamėgtų, tuo tarpu kiti po tiek kartų gali tik įsidrąsinti paragauti, nes yra vaikų, kurie vengia ragauti nepažįstamus skonius.
Kaip tėvai turėtų elgtis, kai vaikas atsisako valgyti?
Jeigu mūsų vaikas atsisako valgyti, stengiamės reaguoti neutraliai ir prievarta nekišti. Aš visada sakau, kad jeigu nenori valgyti, tai gali nevalgyti. Tačiau po pusės valandos tikrai neinu gaminti kažko kito, dažniausiai pasiūlome tą patį, ką valgyti prieš tai atsisakė. Jeigu būna praalkęs, tai beveik visada valgo.
Kad vaikas nors kažkiek valgytų, geriausia pietus ar vakarienę patiekti švediško stalo principu, tada vaikas gali pats nuspręsti, ko ir kiek įsidėti. Mūsų, kaip tėvų, pareiga yra pasirūpinti sveika, visaverte ir subalansuota vaiko mityba bei reguliariu valgymo režimu, o vaiko atsakomybė – kiek ir kokių produktų suvalgyti.
Tačiau tikrai ne visi tėvai turi laiko kasdien gaminti, kad atskirai būtų ir mėsa, ir kruopos, ir daržovės, kad vaikas galėtų įsidėti arba paprašyti, kad tėvai įdėtų, ko jis iš tiesų nori. Jeigu duodame vaikui jau paruošto maisto lėkštę, reikėtų stengtis, kad joje būtų nors vienas dalykas, kurį vaikas tikrai mėgsta, ir esate tikri, kad valgys.
Jeigu jis nenorės valgyti visko, žinosite, kad jis bus nors kažką suvalgęs. Aš manau, kad tik maža dalis vaikų turi itin ribotą racioną, jie vis tiek suranda, ką iš tos lėkštės suvalgyti. Čia ir vėl, svarbus tėvų pavyzdys ir bendras laikas prie stalo. Jeigu visi kartu – tėtis, mama, brolis, sesė – valgys prie vieno stalo, tai ir vaikas nori nenori kažką paknebinės.
Kokios yra pagrindinės taisyklės, kurių patartumėte laikytis tėvams?
Kiekviena šeima prisitaiko sau priimtinus dalykus. Mums patiems tikrai ne kasdien sekasi visas tas taisykles įgyvendinti. Tėvai neturėtų rautis plaukų, jeigu jie kažką daro ne taip, kaip kas nors pataria. Manau, kad svarbiausia prisiminti, kad mes, kaip tėvai, darome tai, ką šiandien galime geriausio, ir to visiškai pakanka.
Viena taisyklių, kurių stengiamės laikytis, tai valgyti visiems kartu. Dažniausiai mums tai pavyksta, bet ne visada. Jeigu negalime valgyti visi kartu, tai stengiamės, kad bent vienas iš mūsų palaikytų vaikui kompaniją ir valgytų tą patį, ką valgo vaikas. Net kai esame sotūs ir apie vakarienę jau nesvajojame, vis tiek įsidedame bent šaukštą ar su puodeliu arbatos palaikome vaikui draugiją prie stalo. Didelei daliai suaugusiųjų valgyti vieniems taip pat nėra patrauklu, maistas yra socialus ir bendruomeniškas, todėl man atrodo nesąžininga palikti vaiką vieną prie stalo.
Dar vienas dalykas, kurį kartais turiu priminti ir sau – nelįsti į vaiko lėkštę ir primygtinai sakyti: „O tu dabar tą paragauk, o dabar tą“ ; „Kodėl tu nevalgai morkos, kodėl nevalgai brokolio?“ Pagalvokite, kaip jaustumėtės, jeigu atsidurtumėte vaiko kailyje ir su geriausia drauge sėdėtumėte kavinėje, o ji sakytų: „O kodėl tu šito nevalgai, o gal tu paragauk šitą gabaliuką, atrodo labai skanu.“ Nelabai malonu, tiesa?
Padeda ir dėmesio nukreipimas nuo lėkštės turinio: bendraukite, jei vaikas eina į darželį ar mokyklą, pasiteiraukite apie dienos įvykius. Šeimoje, kurioje tėvai rūpinasi savo vaikais ir jų mityba, joks vaikas niekada nemirs iš bado. Vienaip ar kitaip jis kažką vis tiek suvalgys. Todėl nemanau, kad reikėtų labai jaudintis ir versti vaiką daryti tai, ko jis nenori.
Sakoma, kad vaikai prigimtinai turi puikiai išvystytą intuityvųjį valgymą, jų organizmai turi tobulą svorio kontroliavimo mechanizmą, kuris leidžia jiems vieną dieną valgyti labai daug, o kitą – labai mažai. Jie jaučia, kada jie yra sotūs ir kada nori valgyti.
Aišku, yra tokių vaikų, kurie pamiršta valgyti, nes, pavyzdžiui, užsižaidžia. Dažnai suaugusieji vaikui liepiame suvalgyti viską iki paskutinio trupinio. Tačiau tokia praktika ydinga, nes išreguliuoja vaiko alkio ir sotumo pojūčius, vėliau gali virsti įvairiais valgymo sutrikimais. Jeigu vaikas jaučia, kad yra sotus, reikia juo pasitikėti. Kuo mažiau prievartos prie stalo – tuo geresni rezultatai.
O ar svarbu, kaip vaikui patieksime maistą?
Manau, kad tiek suaugusiems, tiek vaikams, maloniau valgyti gražiai patiektą maistą. Tam galima pasitelkti ryškias daržoves, aš pati mėgstu ir naudoju daug žalumynų. Manau, tai paįvairina lėkštės turinį skonio, vitaminų ir išvaizdos prasme. Taip pat ir fotografuodama maistą naudoju šviežias žoleles, nes jos tikrai pagyvina ir pagerina vaizdą.
Mano vaikas, pavyzdžiui, labai mėgsta iš maisto išspaustas žvaigždutes, širdeles ar kokį mėnulį. Aš pati tai darau gana retai, nes kartais trūksta laiko, o kitais kartais – noro, bet, jeigu tėvai turi daugiau laiko, tai gali sausainių formelėmis iš daržovių, sūrio, duonos padaryti įvairias figūrėles. Atrodo, kad tada vaikui smagiau valgyti. Nesu linkusi piešti visokių veidukų ant sumuštinių, bet, kai pamatau, kad kažkas tai sugeba padaryti labai gražiai, man smagu pažiūrėti.
O kokius prieskonius dažniausiai naudojate, gamindama maistą?
Be prieskonių maistas būtų labai prėskas. Naudoju tikrai daug ir įvairių. Mano prieskonių stalčius tikrai labai didelis ir, jei ten įsivyrauja chaosas, aš ir pati galiu nusilaužti koją (šypsosi). Labiausiai mėgstu ir naudoju grynus prieskonius arba žoleles, daug šviežių žalumynų. Vieni mėgstamiausių prieskonių – cinamonas, kardamonas, kuminas, kalendra, iš žolelių – bazilikas, čiobrelis, raudonėlis, šalavijas, rozmarinas. Kiek tik galiu, stengiuosi naudoti šviežius. Žiemą naudoju daug muskato, gvazdikėlių.
Manęs dažnai paklausia, nuo kada vaikams galima duoti prieskonių. Tai tokių švelnių prieskonių kaip cinamonas, vanilė ir šviežios žolelės galima ir nuo pat pradžių, priklauso, kokį primaitinimo būdą pasirenkate. Dėti reikėtų po nedaug į įvairias tyreles, košes, tam, kad paįvairintumėte maistą, paryškintumėte produktų skonį.
Jūsų „Instagram“ paskyra vadinasi „mano.vaikas.valgo.viską“. Tačiau ar iš tiesų jūsų sūnus Leonas valgo viską?
Iš principo – taip, tačiau tai nereiškia, kad visada suvalgo viską, kas yra jo lėkštėje. Nemėgsta pomidorų, bet kelis kartus yra nustebinęs ir su pasigardžiavimu tuos pomidorus suvalgęs. Tai čia, ko gero, yra vienintelis dalykas, kurio tikrai nemėgsta. Aštraus maisto mes ir nesiūlome, bet daugiau mažiau valgo viską.
Kartais būna, kad paragauja ir nusprendžia, kad nenori. Nėra taip, kad atsisėda prie lėkštės ir sako: „Ne, nevalgysiu, man nepatinka.“ Man atrodo, kad mums visai pavyko įskiepyti norą ragauti, nes ragauja viską ir iš mano, ir iš savo, ir iš tėčio lėkštės. Ir jeigu valgome kažkur kavinėje, tai nori visko paragauti.
O ką labiausiai mėgsta valgyti jūsų sūnus Leonas?
Geras klausimas (juokiasi). Labiausiai valgo įvairius blynus, košes, mėgsta visus vaisius, iš daržovių labai mėgsta brokolius ir žiedinius kopūstus. Dar visai mėgsta mėsą ir žuvį, aišku, nėra taip, kad griūva ant žemės kaip nori (šypsosi). Dabar, kai paaugo, yra ragavęs ir ledų bei sausainių. Vaikai iš prigimties pirmenybę teikia saldiems skoniams: bananams, kriaušėms, blynams. Kur saldu, ten skanu.
Kada buvo pirmas kartas, kai jūsų sūnus paragavo ledų ar sausainių?
Tokių nesaldintų sausainių, kurie pagaminti iš avižinių dribsnių ir datulių, daviau ganėtinai anksti, ko gero, tada dar nebuvo metų. Nors man sunku tai vadinti sausainiais, nes ten nelabai sausainiai (šypsosi). Ledų paragavo gerokai vėliau, buvo jau daugiau nei metai su puse. Ilgą laiką aš labai radikaliai žiūrėjau į saldumynus. Cukraus iki metų laiko tikrai nedėjau į jokius patiekalus, jei saldindavau, saldindavau tik natūraliai. Net medų pradėjau vartoti, tik kai vaikui buvo gerokai virš metų.
O ar leidžiate sūnui valgyti saldumynus, ar stengiatės juos riboti?
Buvo toks nutikimas. Kai Leonas pradėjo lankyti darželį, jau pirmą dieną papuolė į gimtadienį ir paragavo vaišėms skirto torto. Po dviejų savaičių – vėl gimtadienis ir vėl tortas. Pamenu, atsiunčia auklėtoja man nuotrauką kaip Leonas „kerta“ tokį tikrą, parduotuvinį tortą, man akys ant kaktos iššoko. Tačiau galiausiai priėjau išvadą, kad aš tikrai negaliu ir negalėsiu visada sukontroliuoti, ką jis deda į burną ir kad reikėtų truputį atsipalaiduoti.
Jeigu mes kažką kepame namuose, naudojame gerus, kokybiškus produktus. Stengiuosi nenaudoti cukraus, jei labai reikia kažką pasaldinti, tai išimtinais atvejais naudoju rudą ar kokosų cukrų, o šiaip dažniausiai medų ir klevų sirupą. Turime ledų aparatą, tad ledus gaminame namie. Mano vyras labai mėgsta įvairius kepinius, desertus ir saldumynus, kai geriame kavą kavinėje, mėgsta suvalgyti kokį nors pyragėlį. Todėl, kai Leonas paragavo saldumynų, savaime suprantama, kad jam patiko. Stengiamės į tai žiūrėti sveikai.
Jeigu einame į kavinę, perkame po gero, kokybiško pyragėlio gabalėlį arba jei ledų, tai einam į ledainę, kur gamina tikrus, šviežiai išsuktus ledus iš grietinėlės. Stengiamės rinktis kokybiškas vietas. Kadangi mano darbas glaudžiai susijęs su restoranais, kavinėmis, daugelį tų žmonių pažįstu ir žinau, kur gamina maistą iš gerų produktų.
Stengiamės vaiko nesivesti į parduotuves, kad nekiltų pagundų ir klausimų: „O kas čia mama, o kas čia?“ Neperkame ir stengiamės vengti saldumynų, kurie pagaminti iš gryno cukraus, pavyzdžiui, ledinukai. Bet kadangi vaikas eina į darželį, supratau, kad nuo visko apsaugoti man nepavyks. Taigi, dedu daug vilties į tai, kad pavyks išugdyti skonį kokybei ir išmokyti rinktis gerus produktus, suprasti, kas yra kokybiškas desertas ir kas ne.
Kokių receptų dažniausiai teiraujasi jūsų „Instagram“ sekėjai?
Labai dažnai mamos prašo patiekalų iš mėsos ir žuvies. Ko gero, visiems atsibosta tas pats per tą patį. Dar dažnai teiraujasi sveikų saldumynų receptų, kurie būtų be cukraus ar natūraliai saldinti.
Išbandyti Eglės receptai
Eglė Juzumas pasidalijo purių varškėčių ir šokoladinio brownie pyrago be nuodėmės receptu. Kviečiame išbandyti ir paragauti! Daugiau receptų rasite Eglės „Instagram“ paskyroje „mano.vaikas.valgo.viską“.
PURŪS KEPTI VARŠKĖČIAI
200 g riebios varškės
1 kiaušinis
1 šaukštas natūralaus jogurto
1 šaukštas rudojo cukraus
1 šaukštelis vanilės pastos, žiupsnis druskos
4 šaukštai miltų
Varškę pertrinkite per smulkų sietelį arba rankiniu blenderiu, kad varškėčiai būtų puresni. sumaišykite su jogurtu. Įmuškite kiaušinį, įberkite cukraus, druskos ir sudėkite vanilės pastą. Viską gerai išmaišykite. Suberkite miltus. Taip pat gerai išmaišykite. Tešla šiek tiek lips prie rankų (todėl formuojant varškėčius jas nuolat sudrėkinkite), bet kuo mažiau miltų, tuo varškėčiai minkštesni. Kepkite keptuvėje ant mažos ugnies su trupučiu kokosų aliejaus ar sviesto, kol gražiai apskrus. Atsargiai apverskite ir apkepkite iš antros pusės. Skanaukite su mėgstamais priedais: jogurtu, uogomis, grietine, vaisiais, namine uogiene ir pan.
MAGIC BROWNIE ( BE NUODĖMĖS)
1 kg saldžių bulvių (~3 vidutinės)
1 kiaušinis
3 šaukštai tamsios kakavos
3 šaukštai klevų sirupo
6 šaukštai žemės riešutų arba migdolų sviesto
Bulves nulupkite ir išvirkite, gerai nusausinkite ir sutrinkite į košę. Kai pravės, įmuškite kiaušinį, suberkite kakavą, klevų sirupą ir gerai išmaišykite. Galiausiai sudėkite riešutų sviestą, išmaišykite ir sukrėskite į kepimo popieriumi ištiestą formą. Kepkite 180C orkaitėje 30 min. Iškepusį atvėsinkite iki kambario temperatūros, tada dėkite porai valandų (dar geriau nakčiai) į šaldytuvą. Pjaustykite gabaliukais ir skanaukite. Geriausia laikyti šaldytuve.
