Vis tik paaiškėjo, kad moteris susidūrė su visai kita diagnoze, mat medikai nustatė, kad tai – veido nervų uždegimas. Pirmą kartą girdimas medicininis terminas paženklino Jolantos gyvenimą ir pradėjo pagalbos paieškų kelią.
Pasirodė tik 1 simptomas
Prisimindama lemtingą dieną pašnekovė pasakojo, kad ši atrodė įprastai – ji turėjo pasidaryti numatytus darbus dienos metu, o vakarui jau turėjo planų.
Vis tik dar prieš prabundant ryte moteriai ėmė skaudėti galvą. Tuo metu maudimo jausmo Jolanta nesureikšmino.
„Organizmas tuo metu man siuntė signalus, bet aš jų nežinojau ir nesupratau. Prisimenu, kad tą naktį man labai skaudėjo galvą, konkrečiai vieną vietą, už ausies“, – pasakojo pašnekovė.
Prabudusi ryte moteris jautėsi nekaip, tačiau žinojo, kad turi pasidaryti numatytus dienos darbus, o vakare keliauti į jau suplanuotą vakarėlį.
Baigusi darbus, pavakarėje ji nusprendė prigulti, o prigulusi – snūstelėjo. Atsikėlusi po popietinio miego ji pradėjo suprasti, kad kažkas ne taip – jos veidas nebejudėjo.
„Pasidariau arbatos, man nepavyko jos gerti. Aš tuo metu per daug net į veidrodį nežiūrėjau, bet žinote, kaip būna, kai prisiskaitai gąsdinimų, – tuo metu man kilo pirmoji mintis, kad man – insultas. Tada iškart išsikviečiau greitąją pagalbą“, – lemtingą dieną prisiminė ji.
Tokia pirmoji mintis į galvą šovė ir Jolantos pasiimti atvykusiems greitosios pagalbos medikams. Ji pasakojo, kad šie skubėjo ją atgabenti į ligoninę Lazdynuose, nes reikėjo greitai suteikti jai pagalbą.
Kartu su Jolanta atvyko ir jos sesuo, tačiau abidvi moterys, Jolantos teigimu, priimamajame praleido tris valandas, kol medikai nustatė, kad jai – ne insultas.
„Tada, prisimenu, klausiau sesers, kaip aš čia atrodau. Ji man pasakė, kad nelabai kaip... Priėjusi prie veidrodžio aš savęs nepažinau... Veidas nejudėjo, jis buvo ištinęs.
Gydytojas man pasakė, kad susidūriau su veido nervų uždegimu, dėl kurio atsiranda paralyžius. Aš išvis nežinojau, kad yra tokia liga. Pirmą kartą susidūriau su ja, išgirdau apie ją ir pamačiau ant savęs“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi pašnekovė.
„Apėmė visiška neviltis“
Diagnozės ir vaizdo veidrodyje priblokšta Jolanta tuo metu suprato, kad dabar svarbiausia – gydymas. Tuo metu medikai jai skyrė medikamentinį gydymą.
Ji pasakojo, kad jų principas toks: iš pradžių yra duodama didelė dozė vaistų, kuri vėliau yra mažinama. Vis tik gydymas jai nepadėjo ir ji buvo išsiųsta pas savo apylinkės gydytoją.
„Aš nuėjau pas ją, ji man pasakė, kad reikia eiti pas neuropatologą. Vizito pas jį laukiau dar porą savaičių, apsilankiau, gydytoja pasižiūrėjo ir pasakė, kad reikia gydyti.
Tada man vėl nustatė tą pačią diagnozę, skyrė didesnę tų pačių vaistų dozę. Aš ją vėl sugėriau, kaip man priklauso pagal gydymo protokolą, deja, nebuvo jokio poveikio“, – istorijos pasakojimą tęsė pašnekovė.
Jolanta tikino, kad žvelgdama iš dabartinės perspektyvos ji supranta, kad svarbiausias gydymas tokioje situacijoje yra reabilitacija, kurią reikia daryti kaip įmanoma greičiau ir apsilankyti pas ligą tikrai išmanančius specialistus.
Pašnekovė tikino, kad tuo metu ji norėjo patekti į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų reabilitacijos centrą, tačiau tuo metu jame buvo ilga laukiančiųjų eilė, tad teko apsilankyti kitoje reabilitacijos įstaigoje.
„Pakliuvau ten, kur ligos gydyti nemokėjo. Tiesa, jie stengėsi ją gydyti, tačiau neturėjo pakankamai patirties ir praktikos, nežinojo, kaip ką daryti.
Tokiu atveju labai svarbu mankštos ir reikia mankštinti veidą, bet kas mane varė iš proto, kad jokiomis valios pastangomis aš negalėjau pajudinti savo veido. Niekaip negalėjau pajudinti, jis tiesiog nejudėjo, buvo atsijungęs (susigraudino).
Tas kineziterapeutas, kuris turėdavo man vesti mankštas, įdavė man popieriuką su pratimais ir davė suprasti – „sėsk prie veidrodžio ir daryk“. Sėdėjau prie veidrodžio ir verkiau, o jis išvis dingo. Apėmė visiška neviltis“, – skauduliu dalijosi Jolanta.
Teko pačiai pasirinkti gydymą
Prisimindama sunkų laikotarpį pašnekovė pasakojo, kad tuo metu „atsirado daugybė patarėjų“. Ji kalbėjo, kad vieni siūlė rinktis akupunktūrą, kiti – kineziterapiją.
Vis tik, kartu abiejų šių metodikų tarpusavyje derinti galima nebuvo, tad Jolantai teko pasirinkti ir apsispręsti, kuris gydymas jai bus taikomas.
„Kai pagalvoju dabar, akupunktūra gal ir labiau veikia nei kineziterapija, nes praėjus metams paprašiau reabilitacijos dar kartą.
Tada jau patekau į Santaros klinikų reabilitaciją ir jie mane nusiuntė gydytis aparatu, kuriuo žmonės gydosi balso stygas.
Jis veikia taip – yra pridedami du diodai prie veido ir siunčiami labai smulkūs elektros impulsai, virpesiukai. Tada man veide kažkas ėmė judėti“, – apie džiaugsmingą akimirką pasakojo pašnekovė.
Pirmieji veido krustelėjimai labai stipriai motyvavo Jolantą. Ji pasakojo, kad šis pagerėjimas tapo tarsi atskaitos tašku, kuomet ji vėl ėmė aktyviai dirbti su savo veidu.
Ji tikino, kad tuo metu pradėjo lankyti mankštas, ėmė vaikščioti į masažus ir akupunktūros procedūras.
„Vos atėjus pas specialistus, visi sakydavo – kodėl jūs iš karto nedarėte vienų ar kitų procedūrų. Visi buvo protingi po laiko“, – šyptelėjo Jolanta.
Su diagnoze susitaikė
Prabėgus septyneriems metams po gniuždančios patirties, Jolanta jaučiasi atsigavusi. Ji pasakojo, kad nors veidas į pradinę būseną taip ir neatsistatė, tačiau ji su diagnoze susitaikė.
„Dabar akis susijungia su lūpų kampučiu, tad judinant lūpą, juda ir akis. Garsiai skaityti yra sunku, nes keičiasi akies fokusas, sunkiau žiūrėti“, – apie dabartį pasakojo pašnekovė.
Vis tik, įvairių veido raumenų stiprinimo procedūrų ji neapleidžia iki šiol. Moteris kalbėjo, kad visą laiką atlieka mankštas, antraip veidas užstingtų.
Taip pat ji dažnai keliauja į masažus, kurių metu iš vidaus yra masažuojami žandai. Ji tikino, kas šiuo metu jau yra išbandžiusi įvairiausias masažų technikas.
Paklausta, kaip psichologiškai jaučiasi dabar, Jolanta prisipažino, kad mėgina gyventi toliau. Kartais ji netgi mėgsta pajuokauti apie savo veidą.
„Žinote, gyvas į žemę neįlįsi, išmokau šypsotis, gyventi, nekreipti dėmesio. Pradžioje man žmonės sakydavo: ko tu taip susiraukei? O pabandyk nesusiraukti! Aš žmonėms anksčiau taip pat sakydavau, kad nekreiptų dėmesio į mano veido išraišką, nes ji apgaulinga (juokiasi).
Iš tiesų, metus laiko, kiek išeidavo, tiek stengdavausi nežiūrėti į veidrodį, kad man galvoje neužsifiksuotų tas baisus vaizdas. Dabar jau galiu tai daryti, nes galvoju, kad žmonės gyvena su didesnėmis nelaimėmis ir bėdomis. Jeigu tai mano duoklė visatai – sutinku“, – paaiškino moteris.
Paklausta, ką galėtų patarti tiems, kurie susidūrė su veido nervų uždegimu, Jolanta pasidalijo vienu patarimu:
„Jeigu jau taip atsitinka, pačiam ligoniui labai sunku yra už save kovoti, dėl to už jį tai turi daryti artimieji.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
