Praėjusį kartą su Oksana kalbėjomės prieš metus – tada ji laukė itin svarbios ir sudėtingos operacijos, kurios metu pašalinti du dideli dariniai. Operacija praėjo sėkmingai, moteris atsigavo, o per tą laiką atlaikė ir dar dvi operacijas.
Kaip jau rašėme anksčiau, moteriai likimas nepašykštėjo išbandymų – vardijant visas ligas reikėtų užlenkti, greičiausiai, visus pirštus. Bet Oksanos tai nestabdo, kai tik jėgos leidžia, ji šypsosi ir dėkoja už kiekvieną dieną.
Prie operacijų ir narkozių jau priprato
Operaciją po operacijos skaičiuojanti moteris atvirai sako – ruduo ir žiema buvo vienas sunkiausių laikotarpių, nes reikėjo laiko atsigauti, atsistatyti, o kiekvienas atsigulimas ant operacinės stalo neapsieina be pasekmių. Ir atsinaujinusi sarkoma vis neleidžia apie save pamiršti – vis atsiranda naujų darinių.
„Esu prižiūrima onkologų, stebimas mano organizmas, suteikiama pagalba. Visi dariniai yra pašalinami – pašalinama ir priežastis. Laukiu rudens, vėl bus daromi tyrimai. Kiekvieną kartą jų laukiu su nerimu, nes norisi žinoti, o kaip ten, ar nepadidėjo, neprisidėjo kažko naujo?
Paskutinis darinys, kurį man operavo, labai greitai užaugo – per mėnesį, bet jį greitai pagavo už pakarpos ir išpjovė. Kaip sako gydytojai, šiuo metu jie gaudo visus svetimkūnius, vadinamus nepageidaujamus svečius, kai tik užčiuopia – iškart šmaukšt per galvą, išpjauna, taiko agresyvų gydymą ir toliau gyvenu“, – pasakojo O. Šleževičiūtė.
Pasakodama apie prieš kelis mėnesius išoperuotą darinį po krūtimi ji šypteli, kad važiuodama pas gydytojus galvojo, gal apie jį neužsiminti, jei būtų tikrinę tik koją, nebūtų pastebėję, bet gydytojai jau puikiai žino, kad reikia apžiūrėti nuo galvos iki kojų – taip darinys ir buvo pastebėtas.
Jau ir medikai juokauja, kad operacijos Oksanai jau tokios pažįstamos, kad prilygsta kone tabletės išgėrimui. Moteris nedvejodama sako – ir prie operacijų, ir prie narkozių jau priprato, o gydytojui paklausus, kelinta operacija bus atliekama, pati jau pameta skaičių – galbūt tai ženklas, kad jau metas nustoti jas skaičiuoti.
Dabar O. Šleževičiūtės dienos bėga jos namuose. Iš pradžių buvo minčių, galbūt vykti į hospisą, tačiau ne veltui sakoma, kad namų sienos gydo – būnant namuose, atrodo, ir širdyje ramiau. Juolab, kad jai paskirta paliatyvi slauga namuose.
„Kaip sako onkologai, tai yra simptomų valdymas, jeigu skauda – malšina skausmą, jei pykina – pykinimą. Bet iš namų niekur nenoriu vykti. Į namus ateina žmonės, kurie padeda, nors nebūna kartu 24 valandas, bet pagalbos sulaukiu. Į slaugą važiuoti nenoriu, važiuočiau tik tokiu atveju, jei pradėtų blogėti“, – sako ji.
Pablogėjus – greitąja į ligoninę
Oksana krykštaudama it vaikas pasidžiaugia, kad pati gali atsistoti, kiek laiko pavaikščioti, nueiti į tualetą ir susitvarkyti asmens higieną. Kadangi ilgai stovėti negali dėl atliktų kojos operacijų, pati negali gaminti, bet čia į pagalbą atskuba slaugytojai.
Lėtinius skausmus ir kitus simptomus – pykinimą, vėmimą – tenka slopinti namuose, vaistų pagalba. Vis tik, pablogėjimų ji neišvengia – sako, tada kviečia greitąją medicinos pagalbą ir keliauja į ligoninę:
„Gydymo įstaigos man, liaudiškai tariant, jau alergiją sukelia, tiek laiko ten praleidau, kad vien pagalvojus baisu. Bet kai prasideda priepuolis, vienintelis tikslas – kad padėtų, neturi kitos išeities ir ligoninė tampa kaip paskutinis šiaudas ir žinai, kad tau tikrai padės.
Kai su greitąja veža į ligoninę su priepuoliu, skaičiuoju sekundes, kad tik greičiau papulčiau į gydymo įstaigą, nes tada žinau, kad 100 procentų man padės medikai ir nuims skausmą.“
Pasakodama apie savo kasdienybę, Oksana sako, kad režimas yra daugiau gulimas, tačiau greitai pati save pataiso – beveik visada gulimas. „Reikia pripažinti, kad yra negalia, kuri, deja, liks su manimi, kitaip nebus ir nieko jau nepakeisi“, – priduria.
Su vienu dalyku niekaip nesusitaiko
Tačiau su viena mintimi ji niekaip nesusitaikė – kad negalės dirbti. Ji baigė mokslus, daug savanoriavo, vedė muzikos terapijos užsiėmimus: „Iki pat dabar negaliu susitaikyti, kad niekada nedirbsiu, kad taip ir liksiu su savo negalia gulėti lovoje.
Dar turiu vilties, kad aš pasveiksiu. Kiekvieną kartą, kai geriau jaučiuosi, galvoju, ką dar galiu mokytis, padaryti, kad būčiau reikalinga žmonėms. Bandžiau ieškoti ansamblio, vietų, kur galėčiau savanoriauti, bet teko pripažinti, kad nepavyks, nėra, kas mane vežiotų, o pati nenuvažiuosiu.“
Galiausiai išeitį ji rado – rudenį pradėjo mokytis LSMU ir įgijo emocinės gerovės konsultantės specialistės pažymėjimą. Oksana be galo džiaugiasi, kad turėjo galimybę imtis šių mokslų, nes, pirmiausia, tai buvo didelė pagalba pačiai sau.
„Ilgą laiką širdyje buvo sunkumas, nes viską dariau tam, kad dirbčiau, o ne gyvenčiau iš pašalpų, o dabar taip gavosi – niekam esi nereikalingas ir diplomais gali tapetuoti sienas. Šios studijos padėjo man, nes buvo laikotarpis, kai galvojau, kaip man pabaigti savo gyvenimą.
Sunku rasti gyvenimo prasmę, kai esi numestas į kampą, atrodo, kad esi niekam nereikalingas, turi kalną ligų ir skausmus“, – atviravo pašnekovė.
Moteris skaičiuoja, kad, vertinant savo sveikatos būklę, būna darbinga maždaug penkias valandas per dieną. Tad kai tik jėgos leidžia, ją galite sutikti „TikTok“ platformoje, kur daro tiesiogines transliacijas.
Tiesia pagalbos ranką kitiems
Į socialinį tinklą ji atėjo vedina kilnaus tikslo – ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems jos labiausiai reikia, padėti kovoti su psichologinėmis problemomis:
„Mano vienintelis tikslas atėjus čia – padėti žmonėms, kurie yra nelaimingi, bet nelaimingi, pavyzdžiui, dėl santykių, nes laiko save negražiu dėl tam tikrų kūno defektų, jaučiasi nelaimingi. Kiekvienam savos problemos yra didžiausios ir dėl to žmogus gali nebenorėti gyventi, jaučiasi vienišas, nereikalingas. Tokių žmonių žinučių šiuo metu sulaukiu labai daug.
Aš atėjau į „TikTok“ pasakyti, kad pažiūrėkite, aš turiu tiek ligų, tiek finansinių problemų, ir man žemė slydo iš po kojų, bet aš išmokau atsitiesti ir tapti laiminga. Jeigu galiu aš – gali ir tu, tik tau reikia ištiesti pagalbos ranką ir pasakyti, kad aš tau galiu padėti.“
Socialiniuose tinkluose Oksanai plūsta daugybė žinučių, kartais – iš visiškai jaunų paauglių. Savo asmeninio telefono numerio ji niekam nedalina, kitaip greičiausiai telefonas netiltų ištisą parą.
Ir tiesioginių transliacijų socialiniame tinkle kartais gali tekti palaukti ilgesnį laiką, mat Oksana yra užsibrėžusi vieną ribą: kai jaučiasi prastai, nesirodo žmonėms.
„Bendrauju su žmonėmis tik tada, kai gerai jaučiuosi, žmonės manęs nemato, kai man blogai, užtai visiems atrodo, kad man visada gerai – ištisą dieną (juokiasi). Bet būna ir labai juodų dienų, kai net kalbėti negaliu, guliu nusisukusi į sieną ir laukiu, kad praeis, būna, kad verkiu.
Nenoriu, kad žmonės mane matytų liūdną, verkiančią, rėkiančią iš skausmo. Nereikia, kad kiti tai matytų, nes kiekvienas žmogus turi savo problemų, o mano liga yra mano vienos pačios, ne visų. Tai yra mano vienos ir šią naštą turiu nešti pati viena“, – širdį atvėrė pašnekovė.
Ji liūdnai šypteli – ir pati nežino, už ką gyvenimas pametėjo tiek iššūkių, bet iš kiekvieno jų pakyla it feniksas iš pelenų. Moteris svarsto, galbūt todėl, kad serga nuo vaikystės ir bėgant metams išmoko, kaip tvarkytis su visais sunkumais: ar paprasčiausiai klausantis mėgstamos muzikos, ar klausant paukščių čiulbėjimo. „Tai pati geriausia terapija“, – priduria šypteldama.
Oksana yra atvira visiems, kurie nori pasikalbėti ar ieško problemų sprendimo būdų ir ragina visus neužsidaryti savyje, susidūrus su psichologiniais sunkumais – išeitis yra ir nors sunku iš jų išeiti vienam, galima rasti žmogų, kuris paėmęs už rankos iš jų išves.
