28-erių Monika sportuoja jau beveik 17 metų, o vienintelę pertrauką nuo sporto buvo padariusi tik dėl nėštumo. Moteris pradėjo nuo orientavimosi sporto, o vėliau susidomėjo ilgų distancijų bėgimu. Ypač ją domino bėgimas bekele ir kalnais.
Pasak jos, toks pokytis nebuvo labai didelis: orientavimosi sporte tekdavo bėgioti miškais, šokinėjant per samanas ir balas.
„Orientavimosi sporte kažkiek bėgi miške, ne tik takeliais, o viskuo, kas pakliūva, tai pradėjau bėgioti ir miško takais, vadinamu trail, tiesiog paįvairinimui. Vėliau pamačiau, kad įdomios ir tos ilgesnės distancijos ir nusprendžiau išbandyti 80km. Prieš tai daugiausiai buvau nubėgus gal 30km. Bet kažkaip išbėgau tuos 80km be problemų, viskas atrodė super“, – portalui tv3.lt pasakoja Monika.
Meilę rado varžybose
Po šio pabandymo atėjo laikas ir kitiems: moteris išbandė bėgimą kalnuose, kur ją žavėjo vaizdai bei visa renginio atmosfera, o dar vėliau – 100km bėgimą plentu, kur netikėtai ji tapo Lietuvos čempione.
Anot Monikos, viskas vyksta ekspromtu ir ji nemėgsta planuoti toli į ateitį. Tad ir prieš 5 metus Palangoje atsitiktinai sutiko ir savo gyvenimo draugą Matą. Paklausta, kur susipažino su savo vyru ji tik nusijuokia ir sušunka: „Varžybose!“.
„Susipažinau sporto varžybose, jis buvo atvažiavęs su draugais, kuriuos pažinojau ir aš. Taip susipažinom. Gavosi taip, kad jis mane iš tų varžybų ir parvežė. Viskas buvo susieta su bendru pomėgiu, tad taip ir pradėjom bendrauti“, – prisimena moteris.
Vėliau judviejų gyvenime atsirado sūnus. Tačiau Monika atrado, kaip suderinti savo pomėgius ir buvimą su šeima: kai leidžia galimybės, į visas varžybas ir treniruočių stovyklas ją lydi vyras bei sūnus. Pavyzdžiui, paskutinėse varžybose Prancūzijos kalnuose ji dalyvavo kartu su vyru, o vėliau užkopė ir į Monblano kalną.
„Vyras sportuoja. Jis protingiau sportuoja: nelaužo savęs. Jis ir triatlonu užsiiminėja, ir bėga. Dabar bėgom kartu varžybose kalnuose. Jis bėgo lygiai tą pačią distanciją, tai buvo 44km. Kartu bėgom, bet gavosi taip, kad mūsų tempai nesutapo“, – šypsosi ultra distancijų bėgikė.
Monika džiaugiasi, kad jos triumfą tapus Lietuvos čempione stebėjo ir vyras su sūnumi. Ji sako, kad buvo smagu juos matyti, tačiau bėgdama ji negalėjo sau leisti per daug apie juos galvoti – reikėjo koncentruotis į 100km distanciją. Bet moteris nedvejoja – jeigu reikėtų, visus pasiekimus iškeistų į savo šeimą.
„Man šeima pirmiausiai yra palaikymas. Aš iš jos gaunu didžiulę motyvaciją. Man šeima yra pirmoje vietoje. Ji man yra viskas. Jeigu reikėtų, galėčiau iškeisti bet ką: viską, ką turiu, į savo vaiką, į savo šeimą, kurie mane palaiko ir motyvuoja“, – sako ji.
Nesustabdė ir nėštumas
Nors Monika sako, kad nėštumas privertė ją padaryti didžiausią pertrauką jos sportinėje karjeroje, tačiau ji truko vos pora mėnesių. Moteris teigia, kad tuo metu, kai laukėsi nebuvo daug informacijos apie sportą nėščiosioms, tad ji viską darė klausydama savo intuicijos.
„Aš neturėjau kažkokio pavyzdžio ar pakankamai informacijos. Buvo tik vienintelė Diana Lobačevskė, kuri laukėsi ir sportavo, bet ji yra profesionalė ir aš negaliu su ja lygintis. Tiesiog bėgiojau iš idėjos. Turėjau tokį maršrutą, kuris man patiko. <...>
Bėgiojau tiesiog nevargindama savęs: tiesiog kokius 10km, man asmeniškai tai nėra didelė distancija. Man atrodė, kad labai ramiai galiu kad ir kasdien nubėgti tokį atstumą. Taip patiko ir bėgiojau iki pat 8 mėnesio. Maždaug po 10km, bet kuo toliau su tuo daugiau pasivaikščiojimo: pabėgu tolyn, pasivaikštau, vėl pabėgu, toks miksiukas buvo. Paskutinį mėnesį visiškai nutraukiau bėgimą, tiesiog daug daug vaikščiojau, nes judėti reikėjo vis tiek“, – savo nėštumo patirtimi dalinasi moteris.
Vėl treniruotis Monika pradėjo po mėnesio: norėjosi vėl pripratinti kūną judėti ir atsikratyti per nėštumą priaugto svorio, o tam, kad grįžtų į savo senąją formą jai prireikė pusmečio.
„Norėjau grįžti labai greit, bet gavosi atsigavimas labai sunkus, nes buvo atliktas cezario pjūvis. Tai nebuvo gimdymas, kada paleidžia iš karto ir jau rūpinkis savo vaiku. Man buvo taip, kad apie savaitę vien tik gulėjau lovoje beveik.
Taip, kad galėčiau bėgti atsigavau maždaug po mėnesio. <...> Buvo sunku ir nors turėjau didelį sporto bagažą, bet jaučiausi lyg nesportavusi anksčiau. Užtruko maždaug pusę metų, kai jau galėjau jaustis drąsiai, dalyvauti varžybose, kad jausčiausi gerai“, – pasakoja ji.
Raktas į sėkmę – rutina
Monika per mėnesį nubėga daugybę kilometrų, tačiau jie puikiai įsipaišo į moters kasdienybę, tačiau ją kas pusmetį tenka modifikuoti, nes rutina pamažu pradeda varginti tiek kūną, tiek mintis.
„Mano treniruotės dažniausiai yra ryte, kai nuvedu vaiką į darželį, tada išbėgu. Treniruotė trunka apie dvi valandas, priklauso nuo to, kokio tipo treniruotė, tada į darbą. Jeigu ruošiuosi labai ilgoms distancijoms, tai kartais ir parbėginėju. Į savaitę dažniausiai darau tik vieną kartą tokią treniruotę, kad būtų sudaromas didesnis krūvis organizmui“, – pasakoja moteris.
Ji atskleidžia, kad nori, jog šeima, darbas ir sportas tobulai derintųsi jos gyvenimo. Kol kas jai tai pavyksta.
„Pas mus visur yra skaičiuojamas laikas, kad tik visur spėti. Vaiko darželis prie namų. Aš visada palieku vaiką darželyje, o tada – treniruotė.
Mano darbas prasideda nuo 10h, tad toks patogus darbas. Nesu karjeristė ir nesiekiu kažkokių profesinių aukštumų. Dėl to lengviau suderinti. Padarau treniruotę, atbėgu į darbą, pradirbu ir tada vakare praleidžiu visą laiką su vaiku“, – pasakoja Monika.
Jos sūnui jau daugiau nei treji. Moteris šypsosi, kad jis – labai judrus vaikas mėgstantis bėgioti ir dievinantis savo balansinį dviratį. Monika juokiasi, kad sūnus kiekvieną dieną į darželį turi važiuoti su dviračiu: nesvarbu ar šalta, ar lyja, bet būtinai dviračiu.
Monika teigia, kad sūnaus atsiradimas nestabdė jos pomėgių, bet pavertė ją kūrybiškesne ir privertė į viską žiūrėti kitaip. Būtent tai jai ir patinka.
„Manau, kad reikėtų toliau daryti tai, kas patinka, nes vaikas tikrai nėra stabdis. Atsiradus pradedi galvoti kūrybiškiau, mąstyti plačiau, nes jis pamoko tave labai daug dalykų. Pačiai atsiranda visokių norų veikti, kažką rodyti vaikui pavyzdį, nes vaikas nebus laimingas, jeigu tu nieko nedarysi“, – teigia tūkstančius kilometrų įveikianti moteris.
