Nors šis sprendimas būtų galėjęs nustebinti daugelį, tačiau savo minties pasisekimu Valdas visuomet tikėjo. Tik štai žmoną Jurgą įtikinti jam užtruko laiko.
„Tuo metu globojome du vaikus, ateityje ketinome jų globoti daugiau, tai pagalvojome, kad galbūt Vilnius ne itin tinkama vieta tam, tačiau tai tebuvo tolimos ateities pamąstymai“, – pasakojo Jurga.
Visgi, pandemijos metu Valdo pamatytas dvaras jį taip sužavėjo, kad šis net kelis kartus žmonai parodė nekilnojamąjį turtą. Galiausiai, Jurga sutiko nuvykti iki dvaro ir pati negalėjo patikėti savo akimis:
„Aš maniau, kad mes tiesiog atvažiuosime apsižiūrėti dvaro ir išvažiuosime, tačiau atvažiavome, apsižiūrėjome ir mums labai patiko. Tai buvo labai graži vieta, joje buvo labai jauku, bet kaip ten gyventi – dar neįsivaizdavome.
Nepaisant to, po dviejų mėnesių mes jau pardavėme savo nekilnojamąjį turtą Vilniuje ir persikraustėme gyventi į dvarą Alytaus rajone.“
Norėjo iššūkių
Nors žmona iš pat pradžių nebuvo sužavėta mintimi apie dvarą, tačiau Valdas pasakojo, kad pamatęs dvarą negalėjo nuo jo atitraukti akių.
Jis tikino, kad tuo metu taip pat norėjo ir pokyčių gyvenime, dėl to žmonai teko pabūti supratingai ir neleisti jam vienam užsiimti avantiūromis.
„Man norėjosi iššūkių ir pokyčių, o tada jau gavosi taip, kad žmonai teko paskui mane ir nusekti, kad aš vienas neišprotėčiau (juokiasi).
Man dvaras patiko tuo, kad jis tikrai būtų tinkamas didesnio skaičiaus vaikų auginimui. Taip pat jis turėjo būti tokia vieta, kuri neštų ir tam tikras pajamas, mat išsikrausčius taip toli nuo Vilniaus, būtų reikėję papildomo pajamų šaltinio“, – atskleidė vyras.
Valdui taip pat dvaras patiko, mat jis galėjo tapti puikia stovyklaviečių vieta, o ir pagal savo istorinę praeitį pastatai buvo pritaikyti būtent tam.
Pasak jo, anksčiau visa dvaro teritorija buvo perimta įstaigos „Alytaus medvilnė“ ir būdavo naudojama kaip pionierių stovyklos įrengimo vieta:
„Dėl to pats dvaro projektas mums labai tiko. Aišku, jis buvo apleistas, 30 metų jame nevyko stovyklos, dvaras ėjo iš rankų į rankas, visi ieškojo pritaikymo, bet taip, kaip dabar mes užsiimame veikla, niekas to nedarė.“
Teko susidurti su išbandymais
Jurga pasakojo, jog vos atsikėlus į dvarą išbandymų tikrai netrūko. Ji manė, kad kadangi jiedu su vyru dirbo mokytojais, tai vasaromis dirbs prie dvaro, o žiemomis – mokytojaus.
Viskas buvo visai ne taip, kaip moteris tikėjosi. Tuo metu Jurga išgyveno didžiulį šoką: „Jūs galite įsivaizduoti, kad kai tu miestietis, mokytojas, su žemės ūkiu nieko bendro neturėjęs, gyvenai dideliame 6 a sklype, kuriame auginai tik žolę ir rožes, staiga papuoli į 6,5 ha plotą, apgriuvusius, senus, drėgnus dvaro namus, kuriuose drėgna ir šalta.“
Dar didesnis siaubas, laukęs Jurgos, buvo tas, kad visai dvaro teritorijai sutvarkyti tebuvo jie keturi. Tai buvo pati Jurga, Valdas ir poros dukra su žentu.
Tad iššūkių pakako visai šeimai. Dar moteris pridūrė, jog galbūt jai buvo sunkiau susitvarkyti tuo laiku su emocijomis, nes ji tame nematė prasmės.
Jurga pripažino, kad tik vėliau galėjo pažvelgti į dvarą taip, kaip jį mato vyras. Tuomet ir prasidėjo džiaugsmai.
Patyrė ir malonių akimirkų
Tiesa, nepaisant to, kad dvaro atkūrimui prireikė nemažai jėgų, Jurga pasidalijo ir maloniais momentais. Pasak jos, labai smagu matyti realų rezultatą, kuomet į kažką dedi daug darbo.
Tačiau pats maloniausias momentas – pirmoji dvare surengta vaikų stovykla. Tuomet šeima negalėjo nuslėpti džiaugsmo:
„Pati maloniausia akimirka, kai po 9 mėnesių čia įvyko pirmoji vaikų stovykla. Verkėme turbūt visi keturi, nes nelabai tikėjome, kad per metus galime priimti stovyklautojus.
Tai kai dvare šviečia langai, jame gausu gyvybės, tai labai labai smagu. Čia turbūt yra pats maloniausias momentas, dėl to juk ir dirbi. Norisi, kad kuo daugiau žmonės džiaugtųsi dvaru.“
Taip pat Jurga papasakojo ir apie juokingą momentą, kuris buvo nutikęs dvare. Ji tikino, kad visai to nesitikėjo, o dabar su vyru gali linksmai iš to pasijuokti.
„Buvo taip, kad mes nepastebėjome ir rūsys buvo visas užpiltas. Tai per savo vestuvių metines su vyru 1,5 paros pumpavome vandenį iš rūsio. Užtat dabar labai gerai atsimename, kaip šventėme tas vestuvių metines“, – juokėsi Jurga.
Dvarui skirtas biudžetas
Paklaustas apie tai, kokią pinigų sumą turėjo išleisti, kad įsigytų dvarą, Valdas atsakė, jog nemažą. Jis pasidalijo palyginimu, kuris nurodė, kiek reikėjo susimokėti už dvarą. Pasak jo, jie pardavė namą Vilniuje ir iš tų pinigų pirkosi dvarą Alytaus rajone:
„Kad įsivaizduotumėte, pateiksiu palyginimą, kuris yra ne piniginis ekvivalentas. Mes turėjome 100 kv. m. namą Vilniuje, tai jo vertė buvo praktiškai tokia pati, kaip visos dvaro teritorijos ir septynių pastatų. Tačiau, aišku, kad nėra taip, jog nusipirkai ir turi. Dar tokia pati suma eina atgaivinimui, renovacijai.“
Pasak jo, didelės pinigų dalies pareikalavo baziniai patogumai dvare, tokie kaip šildymas ar vandentiekis. Kadangi namas 30 metų nebuvo naudojamas pagal paskirtį, tai teko susitvarkyti šiuos niuansus.
Tiesa, Valdas džiaugėsi, jog per kelis metus jiems su žmona pavyko nemažą dalį susitvarkyti. Jis pasakojo, kad palyginus su tuo, ką reikėjo daryti jiems tik atvykus, dabar dvare darbo jau mažiau.
Ateities dvaro vizija
Savo galvose Jurga ir Valdas turi numatę viziją dvarui. Pasak jų, svarbu įgalinti pastatą, kad šis galėtų pasitarnauti ne vieniems žmonėms.
Daugiau apie tai papasakojo Valdas, kuris atskleidė, kad stovyklos vaikams dvare šiuo metu yra vykdomos pilnu pajėgumu:
„Dalį dvaro vizijos mes jau įgyvendinę, tai smagu, kad dvaras jau dirba, mes galime išgyventi iš to, ką veikiame.
Vasaromis vyksta stovyklos, turime 140 lovų, kuriose gali miegoti vaikai. Taip pat jau yra atskiras pastatas pirties su kaimiška krosnimi, kur kepame picas, vedame edukacijas. Tai tiek vaikams, tiek suaugusiems turime įvairiausių veiklų“, – džiaugėsi jis.
O taip pat tam tikrą duoklę Jurga ir Valdas nori atiduoti ir kraštui, į kurį atsikėlė. Jų dvaro vieta išskirtinė tuo, kad šiame dvare gimė Simonas Konarskis.
Nors vyro pavardė girdėta daugeliui, tačiau Valdas pasakojo, kad jo ir žmonos tikslas – praplėsti atvykusiųjų žinias apie šią asmenybę:
„Įrenginėjame muziejų Simonui Konarskiui. Jeigu jūs iš Vilniaus, tikrai esate girdėję apie jį, tai čia yra jo gimtinė, čia gyveno jo tėvas, senelis.“
