„Kovo mėnesį išgirdę, kad prasideda karantinas, visi buvome sutrikę, – prisipažįsta Daiva. – Mūsų bendrija vienija per 600 asmenų, turinčių proto negalią, drauge su jų šeimos nariais ir globėjais. Susidūrus su COVID-19 pandemija, buvo sumaišties, nerimo. Nežinojome, kaip paaiškinti proto negalią turintiems žmonėms, kad jie negalės ateiti į centrą. O rūpestis dėl kaukių... Pirmiausia – kur jų gauti? Be to, nebuvo paprasta centro lankytojams paaiškinti, kaip tinkamai jas dėvėti, kaip dezinfekuoti rankas.“
Vis dėlto pagalba atėjo iš pačių bendrijos narių: viena mamytė nemokamai siuvo kaukes, kurias darbuotojai galėjo padalyti kitiems, kiti padėjo išvežioti maisto davinius toms šeimoms, kurioms jų tuo metu labiausiai reikėjo.
„Per pirmąjį karantiną su bendrijos nariais bandėme susisiekti telefonu, apklausėme, kokios pagalbos jiems reikėtų, aiškinome, kur kreiptis šeimos nariui susirgus COVID-19, kas ir kaip tokiu atveju turėtų pasirūpinti neįgaliuoju. Pradėjome bendrauti ir per „Zoom“ programą. Centro darbuotojai ir neįgalieji (žinoma, ne visi) mokėsi ja naudotis, nes tik taip galėjo pateikti užduotis ir atlikti jas namuose. Išmoko!“ – džiaugiasi programų koordinatorė.
„O kokia naudinga pasirodė per pirmąjį karantiną mūsų sukurta feisbuko grupė darbuotojams, kuri padėjo planuoti, aptarti ne tik nuveiktus ar būsimus darbus, bet ir šiaip palaikyti vieniems kitus tuo įtemptu laikotarpiu, – toliau pasakoja Daiva. – Feisbuko grupė sėkmingai veikia ir per šį karantiną, nes pastebėjome, kad tai nepaprastai patogus ir greitas būdas perduoti informaciją darbuotojams.“
Daiva pasakoja, kad jau pirmasis karantinas paskatino bendrauti ne tik tarpusavyje, bet ir su partneriais, su kuriais ryšiai buvo užmegzti įgyvendinant „Erasmus+“ projektus: „Kartu su kitais partneriais labai užjautėme kolegas iš Šiaurės Italijos dėl tenykščių pandemijos mastų. Kiekvieną savaitę vieni kitiems siųsdavome sveikinimus ir linkėjimus. Tai buvo lyg ir patikra, ar viskas gerai toje organizacijoje, šalyje, ar visi sveiki. Siuntėme ne tik linkėjimus, bet ir dalijomės įgūdžiais dirbti nuotoliniu būdu su proto negalią turinčiais asmenimis, aiškinomės, kaip užimti neįgaliuosius karantino metu, kaip su jais komunikuoti, daug dėmesio skyrėme ir savišvietai.“
Centro lankytojai mokėsi būti atsakingi
Per pirmąjį karantiną centro darbuotojai jau buvo sudarę sąrašus šeimų, kurių tėvai ar globėjai yra vyresnio amžiaus ir priklauso rizikos grupei, tad šią veiklą buvo nesunku tęsti ir toliau.
Pirmasis karantinas iš pradžių labai išderino 41-erių Igorio Šamšino gyvenimą. Vyras, turintis proto negalią, gyvena savarankiškai, vienas savo bute. Prasidėjus karantinui susijaukė nusistovėjęs Igorio gyvenimo ritmas. Vyras nerimo: kodėl jis negali eiti į centrą, kodėl centras nedirba? Centro darbuotojoms teko jį nuolat lankyti namuose, padėti jam tvarkytis, virti valgyti, teko aiškinti, kaip reikia saugotis viruso. Igoris iš pradžių nebuvo nusiteikęs laikytis karantino taisyklių, tačiau pamažu pakluso. Bendravimas su darbuotojais savuose namuose Igoriui išėjo į naudą. Jis išmoko būti atsakingesnis už save: tvarkytis namuose, išsiplauti indus, netgi išsivirti sriubos.
D. Žiuramskaitė sako, kad Igoris labai mėgsta fotografuotis ir nuotraukas publikuoti feisbuke, tačiau labai greitai išnaudoja savo mobiliojo interneto limitus, todėl bandoma rasti rėmėją, kuris padėtų sumokėti už interneto ryšį.
Danutai Matulevič, turinčiai proto negalią, 46-eri. Kai ji nebegalėjo lankyti dienos užimtumo centro ir bendrauti, pradėjo žalotis. Danutos tėvai, vyresnio amžiaus žmonės, išsigando. „Siųsti jai užduočių internetu negalėjome, nes jos šeimai kompiuteris, internetas yra svetimas“, – sako Daiva.
Jau per pirmąjį karantiną darbuotojai vežė ir siuntė Danutai įvairias užduotis į namus. Ji gavo užduotį nuspalvinti gėlę, ornamentą, sudėti iš atskirų raidžių žodį „mama“ ir kitų panašių užduočių. Pradėjusi dirbti moteris aprimo.
Per antrąjį karantiną darbuotojai jau žinojo, kaip tęsti darbą su Danuta, Igoriu ir kitais centro lankytojais, kuriems išbūti namuose, neturint jokių socialinių kontaktų, yra labai sunku.
Vienas kalba, kiti tyli
Daiva pasakoja, kad labai intensyvus ir įdomus bendravimas vyko ir vyksta feisbuko grupėje „Darom“. Čia Daiva kontaktuoja su 25 neįgaliais jaunuoliais: vieni jų jau dirba, o kiti dar yra ruošiami darbo rinkai. Daiva pasakoja, kad nebuvo lengva neįgaliuosius sujungti į vieną grupę: vieni nenori bendrauti su tuo ar kitu asmeniu, kiti neturi išmaniojo telefono ar kompiuterio, todėl su šiais grupės nariais buvo bendraujama tik telefonu.
Diena po dienos grupiniai virtualūs susitikimai tapo kasdienybe per pirmąjį karantiną, jaunuoliai mokėsi taisyklės „vienas kalba, kiti tyli“, turėjo išmokti nepertraukinėti draugo. Ši grupė ir toliau palaiko ryšį, internete publikuoja nuotraukas, dalijasi savo pomėgiais. Pavyzdžiui, Gintarė demonstruoja savo pasiūtus žaisliukus, Dalia dalijasi virtualių muziejų parodų nuorodomis. O kiek verslo planų buvo sukurta grupėje – tokių verslų, kokius įsivaizduoja patys neįgalieji. Užsisuko, įsisiūbavo grupės bendravimas – dešimtimis siunčiamos nuotraukos, filmuota medžiaga, kuriami vaizdo filmukai.
2006 m.
2008 m.
2010 m.
„Per pirmojo karantino laikotarpį daugelis neįgaliųjų neteko darbo, o ir išvis rasti darbdavį, kuris norėtų įdarbinti proto negalią turintį žmogų, sudėtinga“, – sako Daiva. „Vis dėlto nėra padėties be išeities“, – ją papildo „Vilniaus Viltis“ vadovė Rūta Rinkevičienė ir priduria, kad daugelis neįgaliųjų, netekusių darbo, dabar lanko naujai vykdomo projekto socialines dirbtuves. Ten jie ne tik mokosi neprarasti jau įgytų socialinių įgūdžių, bet ir gali įgyti naujų žinių, pasitikėjimo savimi ir kitų svarbių savybių.
„Jau per pirmąjį karantiną supratome, kad be galo svarbu proto negalią turinčių žmonių nepalikti vienų, uždarytų tarp keturių sienų. Matome, kaip džiaugsmu spinduliuoja mūsų centro lankytojų veidai, kai visi susijungiame per „Zoom“ programą, kaip jie atgyja, pasakoja apie tai, ką veikė per dieną. Kad ir kiek truks šis karantinas, dirbsime, bendrausime ir labai lauksime to meto, kai galėsime vėl susitikti, kaip tuomet, kai nebuvo pandemijos“, – sako D. Žiuramskaitė.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
