Jeigu toks klausimas kirbėjo jautriai į kito rūpesčius įsiklausančiai Vilniaus miesto savivaldybės Neįgaliųjų reikalų komisijai (NRK), tai ką jau kalbėti apie visuomenę. Tad posakį „Ko akys nemato, dėl to ir širdies neskauda“ būtų galima pritaikyti ir šiuo atveju. Pasirodo, klausos negalią perprasti iš šalies labai sudėtinga.
Šįkart konferencijoje „Socialinė reabilitacija per individualią pagalbą ir užimtumo veiklas Vilniaus miesto kurčiųjų bendruomenei“ atsisakyta tiesmukai kelti problemas, tiesiog pristatytos VKRC veiklos ir stengtasi atskleisti, kaip jų pagrindu telkiama bendruomenė, švelninamos negalios pasekmės, tenkinami kurčiųjų socialinės reabilitacijos, kultūriniai ir informacijos poreikiai. Vis dėlto visiškai atsiriboti nuo problemų aptarimo nepavyko ir tądien.
Visos veiklos – gestų kalbos pagrindu
Tiems, kuriuos aplinkybės suvedė su kurčiaisiais, netrunka paaiškėti: be gestų kalbos šioje bendruomenėje – nė žingsnio. Kas turi galimybę kurčiuosius geriau pažinti, turbūt papildytų: egzistuoja kurčiųjų bendruomenės kultūriniai ir kalbiniai ypatumai, nevalia jų nepaisyti. VKRC – vienas tokių židinių, kur paisoma ir vieno, ir kito.
VKRC priskirtoje dviejų apskričių (Vilniaus ir Alytaus) aprėptyje, kaip teigė direktorė Inga Minkevičienė, taip pat yra dešimtyje savivaldybių veikiančių pirminių kurčiųjų organizacijų, arba mažųjų židinių, kur iš viso gyvena 1122 nariai. Jie visi – VKRC dėmesio lauke. Pati viešoji įstaiga yra viena asocijuotųjų Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) narių.
Vilniaus mieste gyvena 900 kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų. Čia sutelktos ir didžiausios profesionalų pajėgos. Iš 15 darbuotojų net 8 patys turi klausos negalią, yra ne tik paslaugų teikėjai, bet ir kurčiųjų bendruomenės nariai. Centre teikiamos dienos užimtumo, individualios pagalbos, meninių gebėjimų ugdymo ir įdarbinimo paslaugos.
VKRC dėmesio centre, kaip teigia I. Minkevičienė, – kasdienių bei socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas. Bet kuriuo darbo laiku čia galima sutikti bendruomenės narių, kuriems darbuotojai talkina susimokant komunalinius mokesčius, moko naudotis techninės pagalbos priemonėmis, skaitmeninėmis technologijomis. Nuolat rūpinamasi ir saviraiška bei kūrybiškumo ugdymu, todėl centre gausu kultūrinių renginių, popiečių, paskaitų, užsiėmimų, plečiančių saviraiškos galimybes (pvz., konkursai, viktorinos), veikia rankdarbių būrelis. Kurtiesiems patinka būti kartu, per visas šventes centro aktų salė lūžta nuo dalyvių. Be dalyvavimo bendruose renginiuose, sostinės kurčiųjų senjorų klubo „Bičiuliai“ nariai taip pat renkasi į atskirus renginius, keičiasi naujienomis, diskutuoja rūpimais klausimais, mankštinasi.
Kur tik šiemet kurčiųjų nebūta: aplankytas Žydų muziejus, Japonijos ambasada, Valdovų rūmai, Slovakijos kalnai, kitų miestų bendruomenės ir kt. Tai taip pat viena iš kurčiųjų kruopščiai apgalvotų edukacinių priemonių. Šįkart susitelkta į savivaldybės finansuojamų projektų lėšomis įgyvendinamas veiklas, todėl tik probėgšmais užsiminta apie kitų institucijų remiamus visuomenei skirtus edukacinius ir kurčiųjų vizualiojo meno sklaidos projektus. Įgyvendindamas pastaruosius, VKRC per 4 metus su parodomis, paskaitomis ir pasirodymais apkeliavo jau kone visą Lietuvą.
Teikiama individuali pagalba kurtiesiems. Vilniaus KRC projekto vykdytojai lydi kurčiuosius pagal poreikį į įstaigas – bankus, notarines kontoras ir kt. Centras savo nariams užtikrina individualią ir emocinę, psichologinę pagalbą per savipagalbos grupes. Ypač daug dėmesio skiriama informacijos sklaidai. Operatyviai išplatinama vaizdo arba teksto medžiaga informuojama apie vyksiančius ir jau buvusius renginius, kurtieji aktyviai naudojasi centro sukurtomis feisbuko ir instagramo paskyromis. Kurčiųjų mėnraštį „Akiratis“ galima užsisakyti ne tik pašto skyriuje, bet ir pagal išankstinį susitarimą atsiimti VKRC. Dar pranešimai skelbimų lentoje, informaciniai pranešimai televizoriaus ekrane, pasitinkantys centro lankytojus buveinės prieigose, – tai vis būdai skleisti informaciją, paprastai bent vienas visada suveikia.
Šiųmetė naujovė, kurią VKRC lankytojai iš karto labai palankiai priėmė, – atvejo vadybininkų paslaugos. Nuo šiol asmenys, atsidūrę krizinėje situacijoje, žino, kad sulauks nuoseklios ir nevienkartinės pagalbos pagal jiems sudarytą individualų planą. Tai LKD projektas, kurį organizacija įgyvendina pasitelkusi savo didžiuosius asocijuotuosius narius.
Spalio 20 d.
Lapkričio 4 d.
Kovo 21 d.
Kurčiųjų įsidarbinimo galimybės ir iššūkiai
Projektų vykdytoja Astutė Balinskienė pastebėjo, kad įdarbinimo apimtis bene labiausiai riboja iki šiol gajos neigiamos visuomenės ir darbdavių nuostatos apie neįgaliuosius. Egzistuoja abiejų įdarbinimo proceso dalyvių – darbdavio ir kurčiojo – informacijos vieniems apie kitų lūkesčius, galimybes, ketinimus stoka.
Padėtį sunkina kurčiųjų komunikacinės galimybės, nepakankamas raštingumo, taip pat žemo profesinio pasirengimo lygis. Nedarbo priežastis lemia socialinės brandos, bendrųjų gebėjimų, darbo ir profesinės etikos, o dažnai ir motyvacijos dirbti stoka. Taip pat riboja neobjektyvus situacijos ir savęs vertinimas.
Vilniaus kurtieji pasklidę po daugiau kaip 11 uždarųjų akcinių bendrovių bei dirba su kurčiaisiais ir neįgaliaisiais susijusiose įstaigose. Statistika rodo, kad tik 25 proc. jų šiuo metu gebėjo įsilieti į atvirą darbo rinką, kiti daugiausia dirba neįgaliųjų socialinėse įmonėse.
„Kurtiesiems ant lapelio užrašyti potencialaus darbdavio adreso ir telefono nepakanka“, – paaiškino A. Balinskienė. Įdarbinimo specialistės žodžiais, kurčiajam padėti susirasti darbą ir jį išsaugoti – tai ilgalaikė centro specialisto užduotis. Tai ir paieška bei nuolatinis dialogas su potencialiais kurčiųjų darbdaviais, individuali konkretaus asmens poreikių, galimybių ir kompetencijų analizė, pagalba ruošiantis susitikimui su potencialiu darbdaviu, mokantis prisistatyti, išsiaiškinti rūpimus dalykus, palydėjimas į susitikimą, visokeriopas palaikymas apsiprantant ir įgundant naujame darbe bei vėliau, taip pat pagalba iškilus sunkumams.
Kurčiųjų lyderiai įrodė, koks svarbus pačių kurčiųjų įsitraukimas į šį procesą. Klausos negalią turintiems klientams patikimumo garantas – kompetentingas savo srities specialistas, laisvai kalbantis gestų kalba. Tad modelis, kai kurtieji darbo ieškosi naudodamiesi VKRC konsultantų paslaugomis, pripažįstamas kaip šiuo metu efektyviausias.
Pažinimo vieniems kitų link – dar ilgas kelias
Renginyje dalyvavę NRK nariai ilgėliau stabtelėjo ir ties viešai iškelta idėja steigti kurtiems senjorams, neturintiems pasirūpinti jais galinčių artimųjų ir nepajėgiantiems savarankiškai tvarkytis, pritaikytus globos namus. Tai, akivaizdu, buvo naujas klausimas, todėl komisija linko prie jo grįžti ir atidžiau apsvarstyti vėliau. Nepaisant to, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos ir sporto reikalų komiteto pirmininkė Renata Cytacka pasiūlė šį klausimą įtraukti į Orios senatvės strategijos kūrimo darbo grupės darbotvarkę, kuriai teisininkė taip pat paskirta vadovauti.
Susirinkusieji gilinosi į klausos negalios poveikį kurčiųjų raštingumui, domėtasi, ar kurtieji darbo rinkoje sparta ir rezultatais prilygsta girdintiesiems, gvildentas jų darbo apmokėjimo lygiavertiškumo klausimas ir kt.
Žinant, kaip sostinės kurtieji skleidė žinią apie renginį ir tikėjosi artimiau susipažinti ir prisistatyti skirtingoms visuomenės grupėms, valdžios ir savivaldos institucijų atstovams, suprantamas ir šioks toks VKRC direktorės I. Minkevičienės nusivylimas – dalyvių galėjo būti ir daugiau. Iš tiesų gal kurtieji ir teisūs kartkartėmis atsikirsdami: vis dėlto kas izoliavęsis – kurčiųjų bendruomenė nuo girdinčiųjų, o gal atvirkščiai?
Visiems suprantama ironiškoji pasakymo „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“ prasmė. Tačiau kurčiųjų bendruomenė į tokį pasakymą žvelgia be nuoskaudos. Ir pripažįsta: kas, jei ne mes patys, turime tiesti sau galimybių kelius, aiškiai įvardyti valdžios institucijoms ir visuomenei savo poreikius. Tik turbūt reikėtų susitikus ne kalbėti, bet beveik šaukti, nes, atrodo, kad kita pusė gerokai neprigirdi: kaskart pažindintis ir savo rūpesčius dėstyti tenka veik nuo pradžių. Tad ir tokių konferencijų, matyt, prireiks dar ne vienos.
„Ar teisingai supratau iš klausimų, kad neįgalieji iš skirtingų negalios organizacijų vieni apie kitus žino nepakankamai?“ – su tokiu klausimu po renginio šių eilučių autorė kreipėsi į NRK narius. Teiginio pašnekovai neužginčijo. NRK pirmininkė Ginta Žemaitaitytė pakomentavo, kad kolegos jau seniai svajoja apsilankyti pas visų negalių bičiulius. „Tik štai dalis mūsų neišmano, kaip patekti į kolegų patalpas“, – išraiškingai mostelėjo ranka pirmininkė į save ir dar į savivaldybės tarybos narę Moniką Ošmianskienę, sėdinčias vežimėliuose.
Gestų kalbos pamokėlė ir saviveiklos perliukai
Renginyje buvo išskirtinė proga prisiliesti ir prie gestų kalbos. Lietuvos kurčiųjų jaunimo organizacijos prezidentė Erika Jočytė pademonstravo 16 gestų, kuriais, anot jos, labai paprasta pelnyti kurčiųjų simpatijas ir draugiškumą. Taip pat renginio dalyviai turėjo galimybę pasipraktikuoti rodyti pirštų abėcėlę. Drąsinant lektorei tai tapo smagia ir nauja patirtimi.
Kurčiųjų liaudies teatras „Mimika“ (rež. Janina Mažeikienė) parodė ištrauką iš spektaklio „Atminties šviesa“, nukeldamas žiūrovus į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Imituojamųjų dainų būrelio (vadovė Orinta Zuzo) atlikėjas Saulius Matačinskas sudainavo dainą „Armija“. Ir nors kūrinio tematika militaristinė, bet, pasak G. Žemaitaitytės komentaro, nuteikė pakiliai ir pozityviai. Salės prieigose visą renginio laiką veikė kurčiųjų keramikos būrelio rankdarbių paroda (vadovė Rita Nausėdienė).
Straipsnio autorė: Nijolė Krasniauskienė.
