Net ir pokalbio metu Arnolda kelyje – šįkart jie kartu su vyru krovinį veža į Italiją.
Tokių kelionių po Europą moteris yra turėjusi ne vieną – įvairiausiais keliais ir keliukais jai teko vykti į Norvegiją, Ispaniją, Italiją, Švediją, Suomiją ir kitas šalis.
Drąsus žingsnis svajonės link
Visgi, kad dabar galėtų dirbti sau malonų darbą, pašnekovei teko žengti drąsų žingsnį. Anksčiau A. Malachauskienė dirbo baldų gamyboje ir net penkerius metus svajojo apie tai, kaip vieną dieną ji išdrįs išsilaikyti vilkiko teises.
„Vienas didžiausių mano pomėgių – vairavimas. Net penkerius metus svajojau apie vilkiko teises. Galiausiai, išėjusi iš darbo nusprendžiau imtis veiksmų – išsilaikiau C kategoriją ir pamažu pradėjau dirbti. Dabar eina ketvirti metai, kaip dirbu šį darbą“, – nusišypso ji.
Moteris juokiasi pasakodama, kad net vykdama laikyti praktikos pirmąjį vairavimą, ji visą naktį negalėjo sudėti akių, kadangi noras sėsti už vilkiko vairo ir vykti į kelią buvo didesnis nei noras miegoti:
„Jaučiuosi taip, lyg būčiau gimusi šiam darbui. Ne veltui sakoma – paversk savo pomėgį darbu ir niekada nereikės dirbti.“
Tačiau Arnolda atvira – darbinė pradžia nebuvo itin sklandi. Vienas didžiausių sunkumų su kuriuo teko susidurti – būti įdarbintai: „Labai mažai įmonių nori, kad pas juos atvyktų dirbti vairuotoja moteris. Visi aiškino, kad nepadirbsiu, nepajėgsiu ir panašiai.“
Vienas pirmųjų reisų, į kurį teko leistis moteriai, buvo Suomija. Pirmoji kelionė buvo kupina išbandymų, kadangi kelias buvo tarsi ledas, net blizgėjo, Arnolda turėjo itin atsargiai vairuoti – juk tai buvo nebe mokyklinis ar „Regitros“ suteiktas vilkikas.
„Kartu su manimi vyko ir kitas vairuotojas, kuris buvo paskirtas mane apmokyti. Prisimenu, kad jis vis klausė manęs, ar nebijau važiuoti tokiais keliais. Tačiau bijoti nebuvo ko – važiuoji, nelėki ir tiek.
Be to, kadangi vairuotojas irgi buvo jaunas, mėgo vairuoti, o aš dar ką tik išsilaikiusi teises norėjau visad važinėti, mums teko vos ne muštis, kuris sės prie vairo ir vairuos“, – juokiasi prisimindama pirmąją kelionę.
Dirbi užsienyje – geresnės sąlygos
Pasiteiravus, ar moteriai tenka važinėti po Lietuvą, Arnolda tvirtai vienu žodžiu atsako – ne:
„Lietuvoje manęs netenkina darbo sąlygos, tad važinėju tik į užsienį. Anksčiau tekdavo išvykti dirbti dviem mėnesiams, o grįžus turėdavau 3-4 savaites poilsio. Dabar dirbu kitaip – su vyru važinėjame tik savaitiniais reisais.“
Pasak moters, dirbti užsienyje motyvuoja ir algos: „Lietuvos įmonėse, galbūt, dirba tie, kurie jau pasiekė visus savo planus ir dabar gali gyventi tik sau. Bet, kai esi dar tik tame etape, kai šių planų sieki, tau neužtenka 1 tūkst. eurų per mėnesį šiems tikslams pasiekti.“
Kurį laiką į kelią pašnekovė pasakoja vykusi viena. Taip greičiau pralėkdavo ir laikas, ir viskas būdavo paprasčiau. Tačiau netikėtai gyvenimas nusprendė įvykius pakreipti sava, netikėta linkme.
„Su savo vyru susipažinau, kai tik pradėjau dirbti vilkiko vairuotoja. Draugystės pradžioje kurį laiką dirbau mažiau, leidome vienas kitą labiau pažinti arba, kitaip sakant, norėjome apsišlifuoti. Vėliau ir vėl vykau į reisus. Galiausiai, viskas išėjo taip, kad dirbant man ir pasipiršo, ir vestuvės įvyko (šypsosi).
Vėliau teko rinktis – jeigu nenorime būti atskirtai, teks vyrui laikytis teises. Taip viskas ir įvyko, vyras išsilaikė teises ir nuo praėjusių metų sausio į darbą vykstame kartu. Dabar jau esame įpratę – kartu ir namuose, ir darbe.“
Lietuvoje sugrįžtančių tėvų iš darbo laukia dvi Arnoldos dukros – vienai jų 11-a, o kitai – 9-eri. Paklausta, ar kartu su savimi į reisus kartas nuo karto nepasiima dukrų, moteris sako:
„Dukros supranta, kad mamai reikia dirbti ir uždirbti, todėl jos lieka pas močiutę. Su tokia alga, kurią gaučiau Lietuvoje, negalėčiau nieko gero joms pasiūlyti.“
Padeda kitiems apsispręsti
Savo darbo kasdienybe moteris dalinasi ir socialiniame tinkle „TikTok“, kur darydama tiesiogines transliacijas neretai patirtimi bei patarimais pasidalina ir su kitais žmonėmis:
„Dažnai prisijungia moterys, kurios planuoja laikytis vilkiko teises ar niekaip nedrįsta žengti šio žingsnio. Nemažai būna ir jaunų vaikinų, kurie nori sužinoti patarimų, ką geriau rinktis, kokių klaidų nekartoti. Visuomet stengiuosi pasidalinti tuo, kuo galiu, kad galėčiau patarti ar paaiškinti, kas yra geriau.
Pavyzdžiui, Lietuvoje dirbti neapsimoka dėl to, kad pradirbusi visą mėnesį gaučiau 1200 eurų algą ir dar miegočiau mašinoje. Dabar, vairuodama užsienyje, į darbą išvykstu savaitei, padarau ratą ir už jį gaunu 600 eurų.“
Be to, norėdama įkvėpti kitas moteris, Arnolda net yra įkūrusi „Facebook“ moterų, kurios vairuoja vilkikus, grupę. Pasak pašnekovės, šios profesijos atstovių šiuo metu yra iš tiesų nemažai – su dauguma jų susitinka kelyje, pasisveikina ar pasimojuoja.
„Visgi, vyrai vis dar stebisi, kad už vilkiko vairo sėdi moteris. Moterims toks darbas nebėra kažkokia keistenybė, nekyla jokių nuostabų“, – priduria ji.
Dirbti šį darbą moterims, anot jos, nekyla jokių sunkumų. Pasikrauti ar iškrauti krovinio joms pačioms nebereikia, tai padaro kiti žmonės, tad dėl to jaudintis visai nėra ko.
Pasiteiravus, ką galėtų pasakyti kitiems, kurie, kaip ir ji, anksčiau ilgai svarstė vairuoti ar nevairuoti vilkiką, A. Malachauskienė sako, kad reikia tik noro:
„Palinkėsiu kitiems ir netempti laiko. Jeigu tik norite, imkitės veiksmų ir nelaukite. Kaip ir minėjau, pati delsiau penkerius metus, drąsa ateis anksčiau ar vėliau, todėl siūlau nekartoti mano klaidos ir netempti laiko – pradėkite jau dabar.“
