Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ tikslas – kad nei vienas vaikas ligoninėje neliktų vienišas. Iniciatyvos savanoriai rūpinasi vienišais vaikais ligoninėje, kurie yra iš globos įstaigų arba paimti iš šeimų, kilus krizinei situacijai.
Prasmę suteikė savanorystė
28-erių Rita Andrejeva yra viena iš „Niekieno vaikų“ iniciatyvos savanorių. Nors moteris gyvena tarp Vilniaus ir Kauno, tačiau atrado laiko veiklai, kuri jos gyvenimui suteikia naujų prasmių.
„Gyvenu Kaune, dirbu Vilniuje, tad važinėju kiekvieną dieną traukiniu iš Kauno į Vilnių ir iš Vilniaus į Kauną, todėl labai daug laiko praleidžiu kelionėse. Tiesiog vieną dieną įvyko taip, kad supratau, jog savo laiką leidžiu veltui.
Važiuojant traukinyje laikas bėgo, aš važiavau, nieko neveikiau ir kaip tik ant mano akių papuolė „Niekieno vaikų“ skelbimas, kuriuo ieškojo savanorių. Aš apie tą organizaciją nieko nežinojau ir net nebuvau girdėjus. Po to pradėjau ja domėtis ir pasiskaičiau. Ji atitiko visus mano lūkesčius ir išsprendė visas problemas“, – pasakoja savanorystę pasirinkusi Rita.
Moteris savanoriauja nuo 2018 lapkričio mėnesio, vos tik ši organizacija pradėjo vykdyti savo veiklą Kaune. Rita teigia, kad šį jos sprendimą lėmė ne tik meilė vaikams, tačiau ir gyvenimo beprasmybės pojūtis.
„Aš visą laiką mylėjau vaikus mažus. Ypatingai liūdna būdavo pagalvoti apie tuos vaikus, kurie auga vaikų namuose ir nepatiria tėviškos meilės ir šilumos. Visada kreipiau dėmesį į tokius vaikus ir aš pagalvojau, kad kaip tie vaikai gali gyventi, jeigu jie negauna tėviškos meilės ir šilumos. Tai turbūt pagrindinė priežastis, kodėl aš nusprendžiau savanoriauti.
Antra priežastis: tiesiog pastebėjau, kad laikui bėgant man gyvenime pradėjo trūkti prasmės. Iki savanorystės pradžios gyvenau tiesiog eilinio žmogaus gyvenimą: darbas, namai, laisvalaikis, draugai, bet nieko tokio, kas keistų pasaulį ir galėčiau tai jausti. Tokio jausmo nebuvo ir aš norėjau tai patirti“, – atvirauja savanorystę atradusi Rita.
Šypsenos, atperkančios viską
Ritai jau teko aplankyti dešimtį vienišų vaikų. Moteris juokiasi, kad ji yra savaitgalinė vaikų tetutė. Ji ligoninėje lankosi penktadienio vakarais bei savaitgalį bet kada, vos tik reikalinga pagalba.
„Yra tokių vaikučių, kurie serga sunkiomis ligomis ir jie ligoninėse praleidžia pusę metų. Turėjom ir tokį vaikutį, todėl kiekvieną kartą pas jį ir eidavom. Savanoriai keičiasi, bet jis nelieka vienas“, – patirtimi dalinasi savanorė.
Pirmas apsilankymas ir pirmas susitikimas su vaiku buvo pats įsimintinas: buvo baisu, nes teko lankyti visai mažą kūdikį. Pasibaigus pirmajai viešnagei Rita net virpėjo nuo patirtų emocijų: buvo sunku nupasakoti apėmusius jausmus, nes tam, atrodė, nebuvo tinkamų žodžių.
„Kai man paskambino koordinatorė ir pasakė, kad jau reikės eiti ir vaikutis yra mažas, tai išsigandau, galvojau, kaip aš susitvarkysiu, bet atėjusi pamačiau, kad tas vaikutis dar miegojo, o kai jis atsibudo ir pamačiau jo šypseną, kad jis džiaugiasi tuo, kad jis yra ne vienas, kad jis džiaugiasi ta kompanija, tai viską atperka“, – jaudinančią akimirką prisimena moteris.
Rita teigia, kad lankantis pas vienišus vaikus dažnai apima dvejopos emocijos. Kiekvieną kartą prieš pamatant vaikelį, kyla malonus laukimas ir noras išvysti vaiko džiaugsmą, tačiau kartu darosi ir liūdna, jog sunkiomis akimirkomis šalia nėra vaiko tėvų.
„Būna ir pikta, ir liūdna. Eidamos į ligoninę mes žinom, kad tas vaikas yra vienas, tėvai juo nepasirūpina. Vaikas tuo metu yra pačioje blogiausioje savo gyvenimo situacijoj ir būna liūdna, kad mes turime ateiti vietoj tėvų.
Pamačius vaiką, su juo susipažinus, pamatai, kaip jis šypsosi, kai jį aplanko, tai atperka visas blogas emocijas ir per tą laiką, kai mes būnam su tuo vaiku, tas 4 ar 5 valandas, pasisemiam tiek gerų emocijų. Ne tik mes duodam tam vaikui šilumą, bet ir vaikas mums gero jausmo pakrauna visai dienai“, – mintimis dalinasi Rita.
Tiesiog draugai sergantiems vaikams
Ritai dažniausiai tenka lankyti vaikus iki 7 metų, tačiau pastebėjus, kad vyresniems vaikams taip pat reikia dėmesio ir nėra kam jų aplankyti, laiką leidžia ir su jais. Nors iš pradžių Ritai buvo nedrąsu, nes nežinojo, kaip ją priims vieniši vaikai, tačiau ryšį užmegzti pavykdavo labai greitai.
„Pradėdama savanoriauti aš irgi galvojau apie tai, kaip reikės su tais vaikučiais bendrauti, nes jie vis tiek atsiduria ligoninėje, jie būna vieni, bet namai jiems vis tiek yra namai, kad ir kaip ten jiems būtų.
Galvojau, kad jie svetimų žmonių nelabai norės prisileisti, bet po poros budėjimų aš supratau, kad tie vieniši vaikai, jie nori bendravimo, jiems nepatinka būti vieniems, tad jie labai greit prisileidžia ir labai greit prisiriša prie žmonių. Kaip mes susibendraujam, manau gaunasi natūraliai, nes mes tiesiog esam kaip draugai tiems vaikams“, – sako savanorė.
Kartais vaikai pasipasakoja, kaip jie gyvena, kokia situacija yra namuose. Jie kalba apie tai, ką nori kalbėti. Budinčios šalia vienišų vaikų nieko neklausinėja, tiesiog būna kartu tą akimirką.
„Būna taip, kad jie pasipasakoja. Vaikai irgi turi emocijas, turi jausmus ir labai aiškiai tai parodo. Jeigu jie nenorės tą dieną kalbėti ir bus blogos nuotaikos – jie tiesiog nekalbės. Vėliau gal ateis tokia diena, kai jie pasipasakos savo istorijas, papasakos apie savo tėvus, kaip jie gyvena“, – pasakoja Rita.
Moteris priduria, kad jeigu žmonės galvoja apie savanorystę, ji skatina juos paimti ir tai padaryti: nueiti į bent vieną susitikimą su ta organizacija. Savanoriška veikla, kur negauni kažkokio atlygio, bet gauni prasmę labai padeda žmogaus gyvenime.
