Ar niekada nesusimąstėte, kas yra vienatvė ir kodėl mes jos taip bijome? Galbūt vienatvė užklumpa tada, kai neturime su kuo dalintis bendru guoliu ar ko paklausti, kaip šiandien sekėsi. O gal tada, kai viduje jaučiame tuštumą, net jei prie pusryčių stalo kas rytą sėdime ne vieni.
Paradoksalu, tačiau šiais susvetimėjimo laikais vienatvė užklumpa nepriklausomai nuo to, ar turime partnerį, ar esame „oficialiai“ vieni. Net sunku įsivaizduoti, kiek daug žmonių turi mylimuosius, gyvenimo draugus, sutuoktinius.. Bet širdyje yra tikrų tikriausi vienišiai.
Turėdami pasirinkimą gyventi be partnerio ar gyventi poroje, bet būti vienišam, daugelis žmonių renkasi pastarąjį variantą. Be to, dažniausiai poros vienatvėje dviese gyvena „kol mirtis išskirs“. Kodėl mums taip svarbu turėti kažką šalia savęs, net jei žinome, kad tai ne tas žmogus, su kuriuo norėtume kuo nors, apart guolio ir bendro pusryčių stalo, dalintis?
Žmogus yra sociali būtybė, kuriai būtina sąveika su kitais. Be bendravimo su aplinkiniais negalėtume augti kaip asmenybės. Kita vertus, jei norime priklausyti bendruomenei, turime priimti tam tikras būvimo toje bendruomenėje sąlygas, net jei jos mums nepatinka ir prieštarauja vidiniams poreikiams. Viena iš tokių sąlygų – žmonės turi susituokti ir turėti vaikų. Taigi dar vaikystėje išmokstame „siekti“ santykių, stengtis nebūti vieni.
Šita būtinybė sąveikauti su kitais yra prigimtinė. Jau tada, kai gimstame, esame priklausomi nuo tėvų, iš kurių mums reikia ne tik maisto, bet ir dėmesio, meilės. Iš savo gimdytojų sužinome, kad santykiai yra labai svarbūs mūsų gyvenime, taip pat išmokstame galimus bendravimo modelius, kurie smarkiai įtakoja tai, kaip ateityje bendrausime su aplinkiniais.
Vienas iš tokių modelių – gyvenimas vienatvėje dviese – yra normalus ir priimtinas visuomenėje. Jei kada kam nors skundėtės, kad jūsų vyras ar žmona jūsų nesupranta, ar niekada neteko išgirsti: „Kam ieškoti problemų ten, kur jų nėra, juk taip gyvena visi!“ Nesupranta – tai nieko tokio, svarbu, kad nemuša.
O štai jei jums daugiau nei trisdešimt ar, neduok Dieve, keturiasdešimt, ir dar vis esate vieni, aplinkiniai ima baksnoti pirštu ir klausinėti, kas su jumis negerai. Jei viešai pasakytumėte, kad jus tenkina vienatvė ir neieškome santykių, liktumėte nesuprasti. Todėl daug paprasčiau būti su kuo nors ir patenkinti bent kai kuriuos poreikius, pavyzdžiui, seksualinius. Ir vis dėlto, kas mums trukdo net ir tokioje bendrystėje surasti santykių pilnatvę ir atsikratyti vienišumo?
Būti santykyje – tai pirmiausia būti atviram su kitu. Kitaip tariant, tai mokėti išklausyti kitą ir nebijoti atsiverti pačiam. Deja, mūsų gyvenimo scenarijų dažnai lemia patirtis. Pavyzdžiui, jei jau kažkada su kuo nors buvote atviri ir dėl to buvote įskaudinti, stengsitės keisti savo elgesį, t. y. naujuose santykiuose vengsite atsiverti.
Tuomet ir atsiranda vienatvė dviese – esame kartu su žmogumi, tačiau vieniši, nes bijome atsiverti. Toks santykių modelis leidžia mums saugiai jaustis , nes turime partnerį, kaip to ir reikalauja visuomenės primetamos normos. Aplinkinių akimis tuomet su mumis „viskas gerai“.
Tačiau toks būvimas santykyje arba, tiksliau sakant, būvimo santykyje imitavimas užveria kelius santykių vystymuisi ir galimybę turėti tikrus, harmoningus santykius, kuriuose atsiskleistumėte patys ir leistumėte atsiskleisti partneriui.
