Gruzija Lietuvoje yra žinoma ir mėgstama šalis. Legendos sklinda apie gruzinų vaišingumą, puikų vyną ir svetingus žmones. Be to, su Gruzija palaikomi šilti politiniai ryšiai – tai viena iš aktyvių Rytų partnerystės iniciatyvos dalyvių, kurią Lietuvą palaikė Rožių revoliucijos metu, konflikto su Rusijos Respublika metu, o dabar ir siekiant Europos Sąjungos prielankumo. Turistų srautas čia vis auga… Ką randame šioje Pietų Kaukazo šalyje?
Apie kainas ir skirtumus
Kainos kaip ir visur priklauso nuo to, kur eisite ir ką pirksite. Kad būtų paprasčiau orientuotis, pirmiausia pakalbėkime apie pinigus. Gruzijos nacionalinės valiutos vienetą larį, siekiant palengvinti skaičiavimą, galima prilyginti 1,5 lito (tiksli vertė - 1,46 lito). Minėtame Bakuriani slidinėjimo kurorte net ne sezono metu kainos neglostė – už buteli vyno parduotuvėje tekdavo mokėti ne mažiau nei 11 larių, o kavinėje netgi ne už tradicinius patiekalus kiekvienas paliko apie 20 larių. Tokias kainas teko mokėti netgi po bandymų derėtis rusų kalba.
Sostinėje viskas priklauso nuo to, kiek kantriai esate pasiryžę ieškoti ne turistinių vietų. Dviejose centrinėse gatvėse įsikūrusiose kavinėse už pasimėgavimą arbata galite sumokėti nuo 5 iki 8 larių. O štai visą parą veikiančiame tikrame gruziniškame restorane, į kurį atvyksite su pažįstamais gruzinais, už 15-18 larių jau galima pavalgyti ir gerus pietus, vakarienę ar naktipiečius.
Jei nuspręsite ieškoti vietinio turgaus užuot apsipirkę pirmoje jūsų kelyje pasitaikiusioje parduotuvėje, tikrai išlošite. Jūsų laukia labai žavinga patirtis – visko prisiuostysite, paragausite ir, žinoma, pabendrausite. Viename iš Tbilisio turgų, įsikūrusiame už kokių 10–15 minučių kelio pėsčiomis nuo paties senamiesčio centro, neišvysite nieko panašaus į po stogu veikiantį Halės ar kitą panašų turgų. Čia klesti mažos parduotuvėlės, „kioskai“ ir tiesiog po atviru dangumi stendus išskleidę pardavėjai. Dauguma jų parduoda labai įvairią produkciją – privilioti mandarinų ir gruziniškų „snikersų“ čiurčelų prie prekystalio išvysite ir dubenį nedarinėtų žuvyčių... Užėjus į mažą parduotuvėlę irgi laukia įvairovė – nuo vynų, alaus ir limonadų iki vištos kojų, dešrų ir saldainių.
Kainos čia ne visada aiškios, t. y., ant produktų jų nėra. Taigi, belieka derėtis arba mokėti tiek, kiek išgirdę klausimą laužyta rusų kalbą pasako pardavėjai. Galbūt ne visur mokėjome kainą, kurią žino vietiniai gruzinai – paklausus dėl nuolaidos pardavėjos burbėjo, kad ir taip jiems sunku gyventi - bet skųstis jomis nesinorėjo. Už butelį čačos mokėjome 12 larių, o už molinį, vynuogių kekėmis puoštą plombuotą ąsotį su vynu – 20 larių. Nėra pigu, tačiau Graikijoje amforos už tokią kainą nei pilnos, nei tuščios negausi... Beje, turėdami laiko turguje paieškokite prieskonių prekystalio. Mus labai pradžiugino močiutė, stovėjusi prie didelių, įvairių prieskonių pilnų kibirų. Čia radome ne tik puikios adžikos, bet ir bet kurią Gruzijoje ruošiamą mėsą pagardinančių prieskonių – vos už larį įsigijome porą stiklinių.
Praktinis patarimas: po Tbilisio centrą labai patogu keliauti taksi – paprastai tai kainuoja iki 5 larių. Tiesa, gali kilti susikalbėjimo ir adreso supratimo problemų – ne visi taksistai kalba rusiškai (angliškai nė bandyti neverta), o ir lotyniškas raidynas kai kuriems yra iššūkis.
Apie draugiškumą ir svetingumą
Pažįstami gruzinai buvo nuostabūs – jų svetingumas ne tik žavėjo, bet kartais net vertė jaustis nepatogiai: neleido nei už pietus mokėti, nei arbatos patiems nusipirkti, nei taksi išsikviesti, visus aplink auklėjo, mūru bet kokioje situacijoje už mus stojo... Taigi šimtu procentų patyrėme, kad draugas čia visada bus gerbiamas taip, kaip tik įmanoma. Nors ne visada reikia ir draugiškų ryšių – gyvenant Bakuriani teko užsukti į viešbučio virtuvę – reikėjo pasiskolinti peilių ir lentelių lietuviškų gėrybių apdorojimui prieš pristatymą. Virėjos ne tik mielai įsileido, bet ir domėjosi lietuviška šonine, sūriu ir juoda duona. Pavaišintos gruzinės ir jų draugai nusprendė už vaišingumą čia pat atsidėkoti – pasiūlyta paragauti „pagerintos“ naminės čačos – ši buvo su braškėmis ir įvairiausiais vaisiais.
Tačiau teko susidurti ir su kitokia patirtimi. Gruzijos atstovai, atsakingi už savaitės trukmės renginį, svečius iš 6 šalių apgyvendino savo giminių viešbutyje. O šie ėmė ir „susipainiojo rezervacijose“ – paskutinę renginio dieną paaiškėjo, kad turime keltis kitur, nes viešbutis skubiai rezervuotas 80 žmonių. Jokių paaiškinimų, nieko, tik - susikraukite daiktus ir vykite kitur - pamatysite, ten jums bus geriau. Nesutikus to daryti, prasidėjo nemalonios staigmenos – maistas pastebimai suprastėjo, buvo išjungtas karštas vanduo, dingo internetas, o anksčiau buvę labai malonios virėjos ir kitas personalas nustojo sveikintis... Viena iš renginio koordinatorių ėmė ir pasakė tiesiai šviesiai: „Nėra čia ko rodyti europinių principų. Jei pasiūlė kažką geriau, reikia ir imti“. Taigi, atrodo, kad šį sykį svarbiausia buvo nauda.
Aprašyto turgaus ieškojimas taip pat užtruko panašiai kaip ir kiekviename Europos didmiestyje. Kadangi kelio nežinojome, prašėme žmonių pagalbos. Rusiškai kalbėjome prastai, tad kalbinome jaunus žmones, kurie, mūsų manymu, galėjo kalbėti ir angliškai, vokiškai. Susižinoti kelią pavyko tik po kelių bandymų ir ne tik todėl, kad žmonės mūsų nesuprato ar nežinojo, kur mus nukreipti. Tiesiog kalbinami jie nesustodavo - paprasčiausiai praeidavo pro šalį purtydami galvas.
----------
Tikrai negalėčiau pasakyti, kad po šios trumpos viešnagės Gruziją pažįstu. Žinau, kad noriu čia sugrįžti ir pamatyti bei patirti daugiau. Paprasčiausiai reiktų nepamiršti, kad ne visada veikia stereotipai ir, jei keliaujate ne su kelionių agentūra, visuomet geriausia turėti draugų ar pažįstamų, kurie iš pradžių bent šiek tiek padės jums adaptuotis.
