Žinoma, galėjai pagalvoti apie ją vienuolės rolėje, bet tik mokyklos teatro scenoje, kur ji buvo dažnas svečias. Lina visuomet turėjo potraukį domėtis religijomis, gal ne tiek religijomis, kiek apskritai mus supančiu pasauliu.
Todėl, kai vieną dieną ji pradėjo daugiau laiko leisti su vienuolėmis, tai niekam neatrodė keista, nes ji iš prigimties buvo tyrinėtoja. Kartą, dar būdama studentė, šių eilučių autorei prasitarė: „Žinai, ką man pasakė viena bendruomenės sesuo? Kad būčiau labai gera vienuolė.“
Tuomet abi nusijuokėme, nes ši mintis niekaip netilpo rimtu pavidalu nei vienos galvoje. Tačiau vieną dieną iš juokų staiga tai tapo rimta. Tačiau apie viską nuo pradžių.
– Kokia buvo Lina iki apsisprendimo tapti vienuole?
– Tikriausiai tokia pati kaip ir dabar, tik ilgesniais plaukais. O iš tikrųjų, iki apsisprendimo rinktis vienuolės kelią išgyvenau tikrą paauglystės laikotarpį: ieškojau atsakymų į klausimus „kas aš?“, kokia mano misija šiame gyvenime ir ką reiškia gyventi tikrą autentišką gyvenimą.
Aš maištavau, kūriau, bandžiau įvairius naujus dalykus, klupau ir visada ieškojau, kas man iš tikrųjų teikia džiaugsmą. Baigusi Tauragės Žalgirių gimnaziją įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą – politikos mokslus. O vėliau pradėjau studijuoti gretutines religijos pedagogikos studijas.
Taip pat priklausiau tarptautinei studentų organizacijai AIESEC, išgyvenau daug studentiškų nuotykių, iššūkių, džiaugsmų ir sunkumų. Taip pat gyvendama atskirai nuo tėvų po truputį mokiausi priimti atsakomybę už save ir savo sprendimus.
– Kada viskas pasikeitė?
– Antrame kurse išgyvenau Dievo patirtį, pažindama Jį ne kaip kažkokį senelį su barzda, sėdintį ant debesies, tačiau kaip tikrą Asmenį, kuris myli, yra nuolat esantis šalia, atleidžiantis, kalbantis ir kviečiantis mane savo tarnystei.
Po šios patirties gavau didžiulę dovaną – Šventosios Šeimos jaunimo bendruomenę, kuriai priklausiau beveik 3 metus. Visi kartu buvome bendruomenės nariai ir atskiromis grupelėmis gyvenome bendruose namuose.
Ten mokėmės priimti vienas kitą tokius, kokie esame, mokėmės atleisti, mylėti, padėti, kurti namus, o bendroje maldoje išgyvenome tikrą vienybę. Ši patirtis augino mane kaip žmogų, atradau tiek gerų, tiek blogų dalykų apie save. Tačiau esminis dalykas buvo brolių ir seserų meilės bei priėmimo patirtis, kurią gavau kaip dovaną.
– Žinau, kad prieš įstojant į vienuolyną mėgdavai spalvotus drabužius, ar buvo lengva atsisakyti spalvų?
– Besirengdama spalvotai, trokšdavau atkreipti kitų dėmesį į save. Taip gaudavau patvirtinimą, kad esu graži, pastebima ar vertinga. Net būdama kandidate į vienuolyną rengdavausi penkiomis skirtingomis spalvomis. Tačiau atėjo laikas, kai supratau, kad esminis žmogaus grožis yra ne išorėje, bet sklinda iš vidaus ir širdies gelmių.
Gerai prisimenu dieną prieš 2,5 metus, tai buvo ketvirtadienio rytas, kai išverčiau visą savo spintą ir išdalinau visus savo drabužius draugėms ne su kartėliu, tačiau su dideliu džiaugsmu ir tuomet nusipirkau ilgą pilką vienuolės sijoną. Dabar mano pagrindinės spalvos – pilka, balta ir juoda, tačiau širdis spalvota.
– Kada atėjo supratimas, kad norėtum tapti vienuole?
– Šiuo klausimu turėjau gana stereotipinę nuomonę. Galvojau, kad pašaukimas suprantamas kažkokiu ypatingu būdu, gaunant kokį apreiškimą ar esant dideliam sukrėtimui.
Žinoma, Dievui nėra negalimų dalykų, tai Jis žmogų prakalbina įvairiausiais būdais, bet man įvyko visiškai priešingai nei įsivaizdavau. Tai buvo 2013 m. gegužės 20 dienos rytas, prieš tai buvusią dieną Marijampolės Šv. Ark. Mykolo bazilikoje priėmiau sutvirtinimo sakramentą, o mano sutvirtinimo mama vis sakydavo, kad gausiu Šventosios Dvasios dovanų.
Aš laukiau ir galvojau, kas tai per dovanos. Tą gegužės 20 dienos rytą aš tiesiog atsisėdau ant lovos ir gavau širdyje labai aiškų supratimą, kad būsiu Sesuo.
Šis supratimas ir buvo sutvirtinimo sakramento dovana. Buvo tiek daug džiaugsmo, kad negalėjau nustygti vietoje, negalėjau nieko daryti, norėjosi tik visiems skambinti ir tiesiog šaukti, kad supratau savo misiją – būsiu sesuo! Man tai buvo visiškai netikėta, nes visada svajojau apie didelę šeimą, vyrą, namus, vaikus. O čia buvo iššūkis! Atpažinti savo pašaukimą dar ne viskas, reikėjo padaryti apsisprendimą, link kurio ėjau 2,5 metų.
– Kokia buvo aplinkinių reakcija?
– Artimiesiems, giminaičiams, draugams, studijų bičiuliams buvo tikrąją to žodžio prasme šokas. Buvo nelengvas laikotarpis, tačiau esu visiems labai dėkinga, kad davė laisvę apsispręsti, laisvę rinktis kaip noriu gyventi ir labai dėkoju, kad neišsižadėjo ir nenusisuko. Manau, tėvams buvo sunkiausia, tačiau naudojausi jų patarimu: „svarbiausia, kad būtum laiminga“.
– Ką reiškia būti vienuole? Ar susiduri su visuomenės stereotipais?
– Būti vienuole – būti paprastu žmogumi kaip ir visi. Vienuolės nėra gyvenančios vidury vandenyno ant uolos ar moterys sudėjusios pamaldžiai rankas – visa tai stereotipai. Seserys ir šoka, ir dainuoja, juokauja, švenčia šventes, eina į kiną, keliauja, grybauja, dainuoja karaoke, kuria eiles, eina į žygius, maudosi jūroje, tapo ir daro visokių kitų įdomiausių dalykų, priklausomai nuo savo charakterio ir pomėgių. Man asmeniškai būti vienuole – tai būti arti žmogaus, arti jo skausmo, džiaugsmo, arti jo širdies, kurti santykį, draugystę ir leisti laiką kartu.
– Tačiau, kokį išskirtinumą jauti būdama vienuole?
– Tai galimybė būti šalia žmogaus. Galimybė ne dalį, bet visą savo gyvenimą atiduoti žmonėms, kuriuos Dievas dovanoja. Būti dvasine motina – tai palydėti kitą žmogų į susitikimą su Dievu, matyti šią žmogaus kelionę, būti dalimi tos kelionės, padėti atrasti tikrą gyvenimą ir būti šio gyvenimo pakeleive.
– Ar gąsdina mintis, kad pasirinkusi šį kelią, negalėsi sukurti savo šeimos?
– Ši mintis negąsdina, bet pagundos visada lieka, juk žmogaus fiziologija nieko nežino apie pasirinktą vienuolystės kelią ir duotus įžadus. Aš tikiu, kad jei žmogus nepasirenka gyventi saugaus ir patogaus vienuolinio gyvenimo, bet gyvena dovanodamas visą save Dievui ir žmonėms, tuomet jis neišgyvena šeimos trūkumo, nes leidžia Dievui atskleisti pašaukimo dovaną.
– Kaip atrodo vienuolės gyvenimas? Kokia jos tipinė diena?
– Vienuolės gyvenimas turi savo specifiką. Kiekviena sesuo turi turėti dienotvarkę, pagal kurią gyvena, atsižvelgiant į darbus bei užimtumą. Stengiuosi, kad mano dienoje būtų balansas – laikas maldai, tylai, studijoms, tarnystei, bendrystės buvimui su seserimis bei laikas geram poilsiui, buvimui gryname ore. Taip pat atrandu laiko draugams ir rankdarbiams, kuriuos labai mėgstu. Stengiuosi, kad atsirastų gyvenimo ritmas, tvarka, juk kai susitvarkai kambarį – gera jame būti, panašiai ir su mūsų gyvenimu.
– Ar pasiilgai savo gyvenimo iki vienuolystės? Ko trūksta labiausiai?
– Nepasiilgau. Visas tas laikas jau yra istorija, mano praėjusio gyvenimo atkarpa. Labai branginu visas patirtis, nuotykius, sunkumus ir sutiktus žmones, nes dėl šių dalykų šiandien esu tokia, kokia esu. Stengiuosi gyventi ne praeitimi ar ateitimi, o „čia ir dabar“. Tikiu, kad viskas, kas svarbiausia, yra ši dabarties akimirka. Atrasti jos žavesį yra nepaprastas grožis ir džiaugsmas.
– Kas priverčia tave jausti, kad tavo sprendimas teisingas ir pašaukimas yra tikras?
– Praeitas labai sunkus kelias. Ilgą laiką buvo daug abejonių, svarstymų: ar tikrai, ar pajėgsiu, ar visa tai man. Būdavo krizių, kai net suabejodavau Dievu, balansuodavau ties tikėjimo praradimu. Prieš porą metų net buvau parašiusi prašymą išeiti iš vienuolyno. Sunkiausias dalykas kriziniu laikotarpiu yra turima laisvė apsispręsti. Žinau, kad nei Dievas, nei joks žmogus manęs neverčia būti vienuole. Tai yra mano apsisprendimas. Tačiau nepaisant visų iššūkių, širdies gelmėse visada buvo ramybė ir tikrumas, kad tai, ką dabar darau yra mano pašaukimas, jog tai yra kelias man tapti tikru žmogumi. Šis žinojimas neapleido jokioje krizėje, abejonėse ar iššūkiuose.
– Nuoširdus patarimas...
– Nepaliaukit ieškoti tikro gyvenimo, nes jis per daug žavingas, kad paleistume jį pavydėdami, pykdamiesi, bambėdami, konkuruodami ar siekdami šlovės. Gyvenkime gyvenimą jį mylėdami, priimdami save ir kitą. O suklupę, nebijokime atsikelti ir pradėti viską iš naujo: „Kas myli, tas lėkte lekia; jis pilnas džiaugsmo, laisvas, niekas negali jo sulaikyti. Jis viską atiduoda, kad viską turėtų. Meilė dažnai nežino saiko, bet kaip verdantis vanduo taškosi per kraštus. Niekas jai nesunku, niekas jai nekainuoja! Ji mėgina daugiau, negu ji gali; ji niekada negalvoja, kad yra kas negalima, ji mano, kad viskas galima ir leista.“
Šaltinis: http://www.taurageszinios.lt/
