Po pirmo nuotolinio video pokalbio su savo šeimos gydytoju sekė tyrimas ultragarsu, o slaugytoja, pranešusi moteriai blogą žinią, negalėjo jos net apkabinti ir paguosti. Šiuo sunkiausiu metu to negalėjo padaryti nei šeima, nei draugai, nes visi privalėjo likti namie.
Telefonu Amy buvo įspėta, kad po gydymo gali likti nevaisinga, tačiau baisiausia buvo, kai atvykus mastektomijos operacijai, su tėčiu teko atsisveikinti prie ligoninės esančioje automobilių parkavimo aikštelėje, nes į priimamąjį jo neįleido.
Moteriai vienai teko praeiti bauginantį chemoterapijos kursą, kurio metu dėl alerginės reakcijos ją ištiko anafilaksinis šokas. Amy siekia, kad kitiems jauniems žmonėms nereikėtų panašių baisumų patirti vieniems, be artimųjų paramos. Moteris remia Paauglių Vėžio Fondo kampaniją „Palaikanti Ranka“, kuri su partneriu CLIC Sargent ragina vyriausybę nepalikti jaunų žmonių vienų kovoje su vėžiu.
Tuo pat metu ji kuria savo internetinę paramos grupę „YouCan", kuri paaugliams ir jauniems žmonėms, sergantiems vėžiu, teiks patarimus bei bendruomenės paramą, rašo dailymail.co.uk
Amy, kuri paveldėjo BRCA1 geną iš savo tėčio, lapkričio mėnesį baigė gydymą, o dabar, trokšdama ramiau gyventi ateityje, ruošiasi dvigubai mastektomijai.
„Mane užpuolė labai agresyvus vėžys, jis greit auga ir plinta, ir nustačius diagnozę, jau po dviejų savaičių buvo sėkmingai atlikta mastektomija. Mano limfmazgiai buvo su aiškiais kontūrais, trečia vėžio stadija, nebuvo aišku kaip jis plis, todėl man dar buvo paskirti penki chemoterapijos mėnesiai“, − Amy pasakojo FEMAIL.
Pirmą kartą gumbą Amy pastebėjo besirengdama ir tuoj pat paskambino savo draugei, kuri dirbo krūtų klinikoje ir jai patarė nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją.
„Jau gyvenome karantino sąlygomis, taigi konsultacija vyko telefonu ir buvo labai keista nusirengti prieš kamerą nepažįstamam žmogui. Šeimos gydytojas sakė, jog nėra ko jaudintis, nes 24-metės neserga krūties vėžiu, bet jis davė man siuntimą ultragarso tyrimui į krūties kliniką“, − prisimena Amy.
Prieš vizitą moteris telefonu kalbėjosi su savo draugais, dirbančiais sveikatos apsaugos sistemoje, kurie ją ramino, kad tai gali būti susiję su hormonais arba cista, bet tikino, kad ultragarsas padės nustatyti tikslią diagnozę. Pirmą kartą nuvykti vienai nebuvo baisu, bet kai gydytoja jai pranešė, kad tai ne cista, Amy pratrūko ašaromis. Ji taip verkė, kad į biopsijos ir mamogramos procedūras ją teko vesti ne pagrindiniais koridoriais, o aplinkiniais keliais.
Moteris pasakojo: „Diagnozė buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, aš buvau tokia nusiminusi, kad slaugytoja laikė mano ranką, nes apkabinti negalėjo. Norėjosi, kad žmonės ateitų aplankyti, paguostų, bet karantinas draudė. Niekada nebūna lengva išgirsti vėžio diagnozę, bet tave supantys žmonės ramina“.
Praėjus savaitei po pirmo vizito pas šeimos gydytoją, moteriai buvo diagnozuotas trečios stadijos krūties vėžys. Savo draugą, gyvenantį Jorkšyro grafystėje, dėl reikalavimų izoliuotis Amy pamatė tik po operacijos. „Nerimauju, kad per daug iš jo prašau ir jaučiuosi blogai, kad dėl manęs jis kenčia. Tikrai ne jis verčia mane taip jaustis. Spėju, kad taip būna visiems vėžiu susirgusiems jauniems žmonėms“, − guodėsi Amy.
Mastektomija buvo pirmoji operacija jos gyvenime, kaip ir narkozė. Amy teigė, kad jai pasisekė, nes jos teta dirbo slaugytoja toje ligoninėje ir trumpam užsukdavo pas savo dukterėčią.
Amy apgailestauja, kad nieko nebuvo šalia chemoterapijos metu. „Pirmam chemoterapijos kursui skirti vaistai sukėlė niežulį, po to bėrimą. Neatrodė, kad tai rimta, bet sekančią savaitę, tik pradėjus leisti vaistus, pasakiau slaugytojai, kad man bloga. Mano veidas paraudo, širdis daužėsi, spaudė krūtinę, veidas ir gerklė sutino, negalėjau normaliai kvėpuoti. Tuoj pat mane apsupo dar septynios ar aštuonios slaugytojos, buvo pradėti lašinti kiti vaistai ir po trijų minučių atsigavau. Niekada dar nebuvau taip arti mirties“, − prisimena Amy.
Moteris pripažįsta, kad labiausiai trūko žmogaus greta savęs. Po anafilaksinio šoko per visus kitus chemoterapijos seansus ji nežinojo, ką daryti su savim ir savo mintimis. Paskambinus tėčiui, sunku buvo papasakoti apie savo išgyvenimus, nes ji pati suvokė, kad jam ir taip sunku nebūti šalia, kai dukra išgyvena savo skausmą viena.
„Nemanau, kad mane supantys žmonės žino, ką reikėtų sakyti. Norėjau verkti, bet verkti vienai buvo baisu ir nejauku. Niekas negali tavęs paguosti. Ir slaugytojos ir gydytojai norėtų tave apkabinti, bet negali, nes neleidžiama“, − guodėsi moteris.
Amy onkologas ją perspėjo, kad vienas šalutinių ligos ir chemoterapijos poveikių gali būti ankstyva menopauzė, todėl ji nutarė užšaldyti savo kiaušinėlius, nes tai buvo vienintelė galimybė ateityje susilaukti vaikučių. Laimei, Amy tam turėjo pakankamai laiko. Pradžioje jos medikė teta padėjo įveikti injekcijų baimę ir sušvirkšdavo vaistus dukart per dieną, bet greit ir pati Amy sau leidosi vaistus kaip profesionalė.
„Vieno vizito pas gydytoją metu man pasakė, kad mano kiaušidės nepakankamai stimuliuoja kiaušinėlių gamybą, nes tebuvo tik šeši kiaušinėliai. Vėl susigraudinau, kad turėsiu tik šešis bandymus susilaukti vaikučių, ir vėl neturėjau su kuo pasidalinti savo širdgėla. Gydytojai dar kelioms dienoms pratęsė injekcijas ir jiems pavyko išsaugoti 12 kiaušinėlių. Procedūra tikrai nemaloniai invazinė, kai labiau norėtųsi, kad gydytojų būrys šnekėtųsi stovėdami šalia manęs, o ne prie mano kojų“, − prisipažįsta Amy.
Moters kiaušinėliai bus patikrinti dėl galimos BRCA1 mutacijos, kad jos liga nebūtų perduota palikuonims. Laimei, gydymas nesukėlė ankstyvosios menopauzės ir nepaveikė jos vaisingumo.
Kai socialiniuose tinkluose sužinojo apie Paauglių Vėžio Fondo kampaniją „Palaikanti Ranka“ ir jos partnerį CLICK Sargent, Amy labai apgailestavo, kad per vėlai tai pamatė.
Dabar moteris dalijasi savo istorija, kad kuo daugiau bendraamžių sužinotų apie kampaniją, kuri ragina visų JK šalių sveikatos ministrus sumažinti ligonių lankymo gydymo įstaigose griežtus reikalavimus ir užtikrinti, kad vėžiu susirgę jauni žmonės galėtų šalia savęs matyti juos palaikančius artimuosius tiek gydymo metu, tiek jam pasibaigus.
„Man krūties vėžį nustatė per COVID-19 pandemiją, žinią apie diagnozę išgirdau viena, visą gydymą taip pat buvau viena. Visiems yra labai svarbu, kad visa šį laikotarpį šalia jų būtų artimas žmogus, o jauniems tas yra ypatingai svarbu. Vyresni žmonės turi daugiau gyvenimiškos patirties, padedančios tokiose situacijose, o jauniems, neturintiems tokios patirties, visą košmarą tenka išgyventi vieniems”, − teigia Amy
