„Prostatos vėžį man diagnozavo, kai jis buvo jau antros stadijos. Vėliau, po operacijos ir citologinių tyrimų, paaiškėjo, kad jis buvo pasiekęs ir trečią stadiją.
Kadangi buvo nustatyta, jog navikas jau buvo išplitęs už prostatos ribų ir galėjo paveikti aplinkinius audinius, gydytojai nusprendė stebėti mano būklę kas dvi savaites.
Kraujas yra nuolat tikrinamas ir kolkas nėra aišku, ar reikės papildomo švitinimo. Mano tyrimai rodo pagerėjimą, tačiau nėra aišku, ar vėžys visiškai išnyko“, – apie dabartinę būklę pasakoja R. Lekavičius.
Simptomai ir pradžia
Ričardas pasakoja, kad pirmieji simptomai pasireiškė 2022 m. kovo mėnesį. Vyras persišaldė kojas ir pajuto pilvo apačios skausmus. Gegužės pradžioje atliko kraujo tyrimus, o sulaukęs atsakymų nuvyko pas urologą.
PSA (prostatos specifinis antigenas) rodiklis buvo 11 – tai aiškus požymis, kad reikalingas rimtesnis tyrimas, tačiau urologas pasižiūrėjo į situaciją atlaidžiai ir paliko vyrą stebėjimui.
„Kiti žmonės su tokiais rezultatais jau būna operuojami, bet manęs net nesiuntė pas onkologus. Tik po 3–6 mėnesių PSA nukrito iki 8 ir aš pasijutau geriau, todėl nekreipiau dėmesio“, – prisimena ūkininkas.
Po metų, 2023 m. vasarą, situacija vėl pablogėjo: „Dirbdamas basomis kojomis persišaldžiau antrą kartą ir vėl pradėjo skaudėti. Tada PSA jau buvo 16.
Šį kartą gydytoja nevertino situacijos rimtai, sakydama, kad mano amžiuje tai normalu. Mano žmona buvo ta, kuri ėmėsi iniciatyvos – ji padėjo man užsiregistruoti pas kitą urologą Klaipėdoje.
Gruodžio mėnesį paaiškėjo, kad man visgi reikalinga operacija. Per konsultacijas ir tyrimus sausį paaiškėjo, kad vėžys jau buvo ketvirtos stadijos.“
„Buvau operuotas, nors aš pats vis atidėdavau operacijos datą. Man buvo svarbu, kad aplinkiniai – mano šeima ir artimieji – būtų ramūs.
Rugpjūčio pabaigoje, kaip vėliau sužinojau, jau buvo paskutinė riba. Buvau girdėjęs, kad man grėsė rimtos pasekmės, netgi pavojus gyvybei, tačiau situacija pagerėjo ir šiandien jaučiuosi geriau“, – dalijasi Ričardas.
Svarbu kalbėti apie tai
Vyras yra įsitikinęs, kad jo optimizmas padėjo įveikti šią ligą. Dabar jis gali garsiai sakyti: „Per daug vyrų vengia tikrintis. Iš keturių vyrų, kuriems pagal programą priklauso tikrintis prostatą, ateina tik vienas.
Trečdalis vyrų net nesiryžta. Stereotipai, kad apsilankymas pas urologą yra nemalonus ar gėdingas, yra pagrindinė problema. Reikia suprasti, kad paprasčiausias kraujo tyrimas gali parodyti PSA rodiklius ir perspėti apie pavojų. Tai nėra nei skausminga, nei sudėtinga.“
Ričardas įsitikinęs – sveikata rūpintis reikia anksčiau, nei tai tampa problema. Jis pats niekada nesitikrino, kol nepajuto rimtų simptomų.
Dabar mano, kad šį vėžį galėjo turėti dar nuo 38 metų. Simptomai prasideda lėtai: „Šlapinantis jaučiau įtampą, bet ilgainiui pripratau ir atrodė, kad taip turi būti. Reikia suprasti, kad kai skauda – tai jau būna per vėlu. Vyrai dažnai galvoja: „Tikri vyrai pas gydytojus vyksta tik su greituke. Tai turi keistis.“
Vyras atvirauja, kad jo atveju šeima patyrė daug streso, tačiau jis pats depresijos nepatyrė ir buvo linkęs nieko nebijoti, netgi mirties:
„Mirties aš niekada nebijojau, tačiau mirti nenoriu, nes žinau, kad dar daug turiu reikalų šiame gyvenime.
Mano žmona, tėvai ir vaikai labai nerimavo. Tokiomis akimirkomis psichologinė pagalba būtina ne tik pacientui, bet ir šeimos nariams. Artimiesiems stresas ir baimė būna didžiuliai. Vis dėlto, net ir sunkiausiais momentais, žmonės bando slėpti savo nerimą vienas nuo kito. Tai tik dar labiau apsunkina situaciją.“
Ričardas pabrėžia, kad viešinti savo patirtį yra būtina ne dėl asmeninės naudos, bet dėl kitų sąmoningumo: „Vėžys yra klastinga liga ir kai pradeda skaudėti, būna per vėlu. Todėl reikia rūpintis savimi ir tikrintis reguliariai, nelaukiant, kol prireiks rimtų gydymo priemonių.“
