Ilgai besitęsianti žiema paliko daugiau darbų pavasarį atgaivinant veją. Kai kur matyti išretėję plotai, vietomis žolė kalasi, bet nenoriai, arba visai nerodo gyvybės ženklų. Šiųmetės vejos byloja ir apie buvusį žiemos speigą. Vejos priežiūros specialistas Aivaras Katauskas pastebi, kad šiemet nemažai žalos padarė snieginis pelėsis, šalčių išbandymo neatlaikė ir svidrės. Ši žolė nemėgsta žemų temperatūrų, o vejų mišiniuose sudaro bemaž 20–30 proc. žolių.
Žiojėjančių plikų plotelių pašnekovas pataria neskubėti užberti sėklomis. A.Katauskas dėsto, kad sėjos skubinti neverta, darbus geriau rikiuoti iš eilės ir lukterti, kol lauko temperatūros stulpelis pakils iki 12 laipsnių. Ne mažiau svarbūs dirvos temperatūros ir drėgmės rodikliai. „Sėjos skubinti tikrai nereikia, nes sėklos be reikalo gulės žemėje. Per tą laiką jas gali išpustyti, išplauti. Kai ateina tinkamas laikas, sėklas galima sėti sėjamosiomis arba rankiniu būdu. Svarbiausia jas paskleisti kuo tolygiau visame plote 0,5–1,5 cm gyliu. Optimali sėklos norma – 2–4 kg/a“, – pabrėžia A.Katauskas.
Ką galime nuveikti jau dabar
Kol sėja laukia savo eilės, jau šiandien galima pradėti vieną svarbiausių vejos atnaujinimo darbų – skarifikavimą. Pagrindinė jo nauda – senos, sudžiūvusios žolės ir samanų pašalinimas. Kuo didesnis pernykštės žolės sluoksnis, tuo sunkiau kaltis naujiems daigeliams: besikaupiančios vejos atliekos paviršiuje sulaiko didelę dalį vandens, o tai sumažina jo įsiskverbimą į dirvožemį. Gerai suraižyta žemė gauna daugiau deguonies, šviesos, dėl to žolė auga vešlesnė, žalesnė.
A.Katausko nuomone, palankiausias metas skarifikuoti veją – tik prasidėjus augalų vegetacijai, o geriausia tai padaryti iki gegužės mėnesio arba iki pirmų pjovimų. „Aišku, jei pavasaris buvo lietingas ir nespėjome to padaryti, skarifikavimo darbus galima perkelti į gegužę. Rezultatas vis tiek bus akivaizdus. Po žiemos vejos nukenčia nuo snieginio pelėsio, o skarifikavimas padeda jį sunaikinti. Peiliukais supjaustyta velėna gauna daugiau deguonies, o kai žemė kvėpuoja, ji greičiau atsigauna. Patarčiau veją patręšti iš karto po skarifikavimo, nes tada lengviau pasisavinamos maistinės medžiagos. Skarifikatorius taip pat gali išravėti ir vieną kitą piktžolę.“
Painioja du skirtingus darbus
Vejos aeravimas ir skarifikavimas – kuo šie darbai skiriasi, kuris iš jų turėtų būti atliekamas pirmiau? Kaip teigia A.Katauskas, dažnai manoma, kad šie darbai – vienas ir tas pats. „Nors visi sako, kad aeruoja veją, vargu ar kas iš tiesų tuo užsiima. Lietuvoje netgi trūksta aeratorių. Neretai paprasti skarifikatoriai pavadinami aeratoriais, nors tai visiškai skirtingos technologijos. Aeravimą galima atlikti visą vegetacijos sezoną. Svarbiausia, kad veja būtų subadyta sausa, o vėliau užpilta smėlio mišiniu (frakcija 0–2 mm).
Aeravimas, paprastais žodžiais sakant, yra dirvos subadymas: vejoje paliekamos maždaug 8 cm gylio duobutės, kurias vėliau reikia užpildyti smėlio mišiniu. Kodėl tai reikalinga? Žemė tampa laidesnė – veja neužmirks, todėl neaugs samanos. Iš esmės aeravimas yra procedūra, skirta tiems, kas žino, ką daro, ir tikrai prižiūri veją“, – dėsto pašnekovas.
Taisyklingas atsėjimas
Norint atnaujinti kelis žemės lopinėlius, po skarifikacijos juos reikia gausiai užpilti juodžemiu, į jį įmaišyti sėklas ir grėbliu gerai jas paskirstyti. „Jei nepavyksta to padaryti, plotą reikėtų mulčiuoti. Pats geriausias būdas atsėti pavienius plotus – išberti sėklą, paimti specialias durpes vejoms atsėti ir trinant tarp delnų jas berti ant sėklų, kol visiškai pasidengs. Užmulčiavę sėklą, rezultatą pamatysite labai greitai. Esant geroms sąlygoms pirmieji daigeliai pasirodo jau po savaitės. Po sėjos būtina patręšti. Jei veją restauruojame, palieti nebūtina, nes žemė dar yra prisisotinusi drėgmės. Tai reikėtų daryti sulaukus pirmųjų daigelių“, – vejos atsėlio eigą komentuoja A.Katauskas.
Įvertinti juodžemio kokybę
Jeigu turima veja netenkina ir svarstoma ją užsėti naujai, laukia nuoseklus ir kantrus darbas. Kiekvienoje vietoje žemė skiriasi, tačiau siekiant turėti gražią ir tvarkingą veją, augavietei keliami vienodi reikalavimai: pirmiausia visiškai sunaikinamos daugiametės piktžolės, sureguliuojamas drėgmės režimas, užtikrinamas tinkamas pH, subalansuojamas organinių ir mineralinių maisto medžiagų kiekis, vėliau suformuojamas sklypo reljefas, išlyginamas paviršius ir galop sutankinamas dirvožemis.
Pritrūkus žemių, verta jų pasipildyti. Tam geriausiai tinka derlingas juodžemis. Tačiau prieš beriant sėklas rekomenduojama pasidaryti profesionalų dirvožemio tyrimą. „Mano praktikoje pasitaikė keli atvejai, kai buvo pristatytos kelios priekabos negyvų žemių. Žinokite, tokioje žemėje niekas neaugs. Gavus negyvą žemę, yra du sprendimo būdai: ją išvežti arba laukti kelerius metus, kol kaupas per, tarkime, penkerius metus atgaus mineralines medžiagas ir žemė vėl taps gyva. Bet juk tiek metų laukti tiesiog neverta“, – prieš pradedant vejos sėją įvertinti juodžemio kokybę pataria A.Katauskas.
Žalios vejos iššūkiai
Nors daugeliui gali pasirodyti, kad pasėta veja augs ir žaliuos be didesnių pastangų, A.Katauskas patikina, jog dekoratyvios vejos mėgsta šeimininkų dėmesį – jas būtina patręšti 3–4 kartus per sezoną. Geriausiai tinka kompleksinės trąšos, turinčios azoto, kalio ir fosforo. Gerai pamaitinta veja būna žalesnė, stipresnė ir atsparesnė.
„Duosiu paprastą pavyzdį. Klientas prašė įrengti įspūdingiausią, pačią gražiausią, kokią tik galima pasėti, veją. Išrinkome prestižinį variantą. Sėklos sudygo puikiai, visi buvo patenkinti. Tačiau po metų pas jį atvykę pamatėme visiškai priešingą vaizdą – veja ruda, atrodė labai išvargusi. Kodėl taip atsitiko? Veja nebuvo nei laistoma, nei tręšiama. Tai tipinis pavyzdys, kad be mūsų pastangų nėra laukiamo rezultato. Pasėti gerą ir dekoratyvią veją įmanoma, bet jeigu ji nebus prižiūrima, jau po metų iš jos gali nieko nelikti“, – vejos priežiūros svarbą po sėjos akcentuoja A.Katauskas.
Pasiteiravus, kada geriausia tręšti veją, pašnekovas teigia, kad ją pamaitinti mineralinėmis medžiagomis reikėtų jau po pirmo ar antro pjovimo. Anot jo, jei žolės dygimą apsunkina oro sąlygos (vėjai, dargana), šaknų sistemos vystymąsi paskatinti trąšomis galima ir nelaukiant pirmosios pjūties. „Geriausia naudoti specialius tręštuvus. Jie nedideli, patogūs, todėl galima tiksliau paskleisti trąšas. Tuomet nereikės stebėtis, kad vienas vejos lopinėlis žalesnis už kitą“, – įsitikinęs A.Katauskas.
Dažnas galvos skausmas prižiūrint veją – piktžolės ir vejos pakraščiuose lendančios samanos. Pašnekovas ragina ne eksperimentuoti, o rinktis išbandytas ir veiksmingas priemones: piktžolių kontrolei tinka herbicidai, samanoms – geležies sulfatas.
Lėtesnio augimo veja
Sodybose, vienkiemiuose, kuriuose žolė užima didesnius plotus, anot A.Katausko, protingiausia rinktis natūralias vejas, kuriose žydi saulutės, veši dobiliukai. Pastarieji ypač naudingi: fiksuodami azotą dirvoje, dobiliukai užtikrina, kad vejos nereikėtų papildomai tręšti – žolė atrodo tanki ir žalia. Be kita ko, ekologiškos vejos auga lėčiau, todėl jų nereikia taip dažnai pjauti kaip, pavyzdžiui, kai kurių dekoratyvių vejų.
„Jei teritorija didelė, vejos priežiūrai skirtas biudžetas gerokai sumažėtų. O ir veja atrodo tikrai dailiai, malonu ja vaikščioti. Natūralios vejos atsparesnės, lėtesnio augimo. Aišku, kiti ir turėdami hektarą vejos išsirenka pačią įmantriausią veją. Tačiau reikia nepamiršti, kad jos reiklesnės – reikia daugiau tręšti, įrengti laistymo sistemą, jos greičiau išmindomos, jei tik netinka kokios sąlygos, greitai ruduoja“, – pagrindinius natūralių ir dekoratyvių vejų skirtumus įvardija pašnekovas.
Pjauti dar ne laikas
Nors daugelis sodininkų žolę pjauna vos jai pradėjus stiebtis, A.Katausko nuomone, skubėti neverta. Pasak jo, turime būti įsitikinę, kad žolė jau ūgtelėjusi, sustiprėjusi, o žemė nėra per daug šlapia, todėl tinkamiausias laikas užkurti vejapjovę – balandžio pabaiga arba gegužės pradžia.
Lieti rečiau, bet gausiau
Veja maitinasi per šaknis, todėl jų gyvybingumui palaikyti ne mažiau nei papildomas tręšimas svarbus vanduo. Dalyje sodybų šis darbas būna patikėtas išmaniosioms laistymo sistemoms, kurios gaudamos orų prognozes pasirenka, kada ir kokiu intensyvumu lieti veją. Tačiau ir neturint šių sistemų nesunku užtikrinti, kad veja būtų pagirdyta. „Nereikia pamiršti, kad žolė „atsigeria“ ne per lapus, o per šaknis. Todėl turi būti didesnis vandens kiekis, kad jo pakaktų. Žiūrint plačiau, norint džiaugtis gražia veja, pravartu susitvarkyti kiemo drenažo sistemą, kad veja nemirktų, o traktoriukai papildomai nesuslėgtų pažeidžiamų žolės plotų“, – tikina A.Katauskas.
Taip pat veją patariama lieti vakare, kai žemesnė oro temperatūra ir atvėsęs dirvos paviršius. Tokiu būdu pasiekiame minimalius vandens praradimus, o augalams užtikrinamas maksimalus pasisavinimas. Nepakankamas drėgmės kiekis gali būti ir vejos išretėjimo priežastis.
Dažniausios klaidos
Puikiai vešančią veją galime sunaikinti ir darydami, regis, nedidelę, bet esminę klaidą – pjaudami per aukštą žolę. „Dažnai pastebiu, kad vejos pjovimas atidėliojamas iki paskutinės minutės. Sodininkai užsiaugina aukštą veją, o paskui ją skuta vos ne iki pat žemės, kad ilgiau nereikėtų pjauti. Įsivaizduokite, koks šokas vejai!
Ypač jei tai daroma tvyrant karščiui – žolė paprasčiausiai nudeginama. Estetiškai veją sugadinti galima ir netinkamai pagalandus vejapjovės ašmenis. Žolės viršūnėlės atrodo susisukusios ir tai tikrai nepuošia bendro vaizdo. Dar viena bene dažniausiai daroma klaida yra tai, kad skarifikuoti ir tręšti veją prisimename iš pavasario, o paskui viskas paliekama vykti sava eiga. Balandžio mėnesį patręšiame ir pamirštame – vejos pamaitinimas išgaruoja visiems iš galvos“, – pagrindines vejos priežiūros klaidas įvardija A.Katauskas.
Monika Kazlauskaitė
