Kodėl, jūsų manymu, svarbu, kad aukštosios mokyklos būtų prieinamos ir atviros visiems?
Manau, kad universitetas nėra, kaip kartais manoma, tik vieta, kur įgyjamas išsilavinimas. Čia formuojasi asmenybė, požiūris į gyvenimą. Vertybiniu požiūriu labai svarbu, kokioje aplinkoje tu mokaisi. Gal, tarkim, mokykloje daugelis neturėjo klasioko su negalia, bet universitete tikrai atsiras vienas ar kitas negalią turintis žmogus, su kuriuo galima susipažinti, o pradėjus bendrauti įveikiamos išankstinės baimės ir išnyksta stereotipai, natūraliai atsiranda supratimas ir tolerancija (tą patį galima pasakyti ne tik apie negalią turinčiuosius, bet apie kitas atskirties grupes – seksualines mažumas, rizikos grupių vaikus). Išėjus iš universiteto, šis požiūris plinta toliau. Taip mes pamažu keičiamės patys ir keičiame visą visuomenę.
Amžius
Persirgtos ligos
Vartojami vaistai
Jokios
Kokios pagalbos šiuo metu reikia negalią turintiems studentams ir koks šiame procese būtų negalios reikalų koordinatoriaus vaidmuo?
Kiekvienas atvejis yra individualus. Lietuvoje negalia vertinama darbingumo procentais, tačiau tai ne visada parodo, kiek žmogui reikia pagalbos. Kartais tuos pačius darbingumo procentus turintis žmogus nesikelia iš lovos (o tai reiškia, kad jam pagalbos reikia daug ir jis negali net ateiti iki universiteto), o kitas, tarkim, blogai mato, bet yra gana savarankiškas. Dėl to svarbu atsižvelgti į kiekvieno individualius poreikius. Iš esmės kiekvienam studentui – nesvarbu, ar jis būtų sveikas, ar turėtų negalią – visų pirma reikia aiškumo ir žinojimo. Įstoję į universitetą jaunuoliai džiaugiasi, kad studijuos pasirinktą dalyką, o negalią turinčiajam iškart kyla klausimų: kaip aš mokysiuos, kaip atsiskaitysiu, ar man bus pritaikyta. Užuot susikoncentravęs į studijas, jis nerimauja dėl prieinamumo.
Tai studijuodama iš pradžių patyriau ir pati. Manau, kad universitetas turi turėti aiškią negalios politiką, strategiją, turi būti aiškiai aprašyta, kokios pagalbos kiekvienas gali tikėtis. Ši informacija turėtų būti lengvai prieinama, kad jau planuojant studijas galima būtų susipažinti. Svarbu studentą pasitikti jau per priėmimą ir suteikti jam visą reikalingą informaciją. Viena iš negalios koordinatoriaus užduočių – atsakyti į visus kylančius klausimus, kad negalią turintis studentas jaustųsi kuo saugesnis, kad jis galėtų, kaip ir visi, galvoti apie studijų turinį, kad jam nereikėtų tiek daug energijos skirti mintims apie studijų prieinamumą.
Taip pat ir dėstytojams turėtų būti aišku, kaip dirbti su negalią turinčiais studentais, žinoti, jog kilus klausimų jie gali kreiptis į negalios koordinatorių. Noriu pabrėžti, kad koordinatorius tikrai nėra visažinis. Koordinatorius yra tas žmogus, kuris stovi už studento ir iškilus problemai kartu su komanda ieško sprendimų, prireikus tarpininkauja ir bendrauja su dėstytojais. Svarbu, kad studentas nesijaustų vienišas ir žinotų, kur ieškoti pagalbos.
VDU seniai yra atviras, draugiškas universitetas, bet norime, kad tas atvirumas nebūtų vien tik geros valios ženklas, kad būtų aiškiai aprašyta studentams teikiama pagalba, mokymosi proceso, atsiskaitymų organizavimas, kad studentui nereiktų jaudintis, ar dėstytojas supras, ar ne.
VDU garsėja kaip atviras visiems universitetas, bet neabejoju, kad ne viskas idealu. Kokie šiuo metu didžiausi iššūkiai?
Tobulėti, manau, visada yra kur. Aš į universitetą įstojau beveik prieš 10 metų. Lietuva tuo metu ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją, tad galime palyginti, kas buvo tada ir kas yra dabar. Manau, kad per tuos metus su infrastruktūra susitvarkėme neblogai. Tai labai svarbu – kad žmonės patektų į universitetus, galėtų laisvai judėti mieste. Tačiau ne mažiau svarbu ir socialinė atsakomybė, požiūris, tolerancija. Jau tuomet, kai aš įstojau, dėstytojai nebuvo sutrikę, nes ne pirmą kartą sutiko regos negalią turintį studentą, kalbėjausi su jais ir rasdavome sprendimą, bet dėstytojų yra visokių, jie keičiasi. Tarkim, Socialinių mokslų fakultete negalią turinčių studentų mokosi daugiau, tad ir dėstytojams jie nėra naujiena. Na, o prisijungus Aleksandro Stulginskio universitetui, kai kuriose specialybėse tai dar naujas dalykas, tad reikia iš naujo kalbėtis, sulyginti vertybes. Kai yra palaikanti aplinka, kartais ir kelią pastojęs laiptelis nebeatrodo tokia neįveikiama kliūtis, nes nėra nedrąsu prašyti pagalbos.
Per tiek metų visuomenė priprato prie fizinę negalią turinčių žmonių, o dabar vis garsiau pradedama šnekėti apie psichosocialinę negalią, autizmo spektro sutrikimus. Čia tikrai turime kur temptis, juolab kad tokių žmonių daugėja. Autizmo spektro sutrikimą, ypač Aspergerio sindromą, turintieji gali būti labai gabūs žmonės, tai būsimi mokslininkai ir išradėjai. Turime padėti jiems įsilieti į akademinę bendruomenę.
Jūs, kaip minėjote, taip pat turite negalią. Kokia jūsų patirtis? Su kokiais sunkumais susidūrėte mokydamasi?
Mano liga pasireiškė ankstyvoje paauglystėje – pradėjo sparčiai silpti regėjimas. Kai rega nukrito iki tokio lygio, kai nebegalėjau skaityti ir žmones pradėjau matyti kaip skirtingus siluetus, mokiausi bendrojo ugdymo mokykloje. Man, kaip vaikui, neatrodė, kad turiu ką nors keisti, o ir tėvai palaikė. Ėjau į tą pačią mokyklą ir tiek. Aišku, buvo sunku, tuo metu nebuvo integruoto mokymo ar pritaikytų mokymosi programų. Tiesiog mokiausi, stengiausi kaip pavyko. Aišku, kuo toliau, tuo sunkiau buvo išlaikyti gerą pažymių vidurkį, ne visi dalykai gerai sekėsi, ne visas užduotis galėjau atlikti. Bet tėvai, net ir sužinoję apie mano ligą, nedarė kažkokių ypatingų nuolaidų. Nebuvo minties, kad dabar galiu nesimokyti ar mokytis mažiau.
Mokykloje susidūriau ir su patyčiomis, bet mano toks charakteris, kad niekada jų asmeniškai nepriėmiau. Aš tai vertinau kaip vaikų nesupratimą. Vėliau pradėjau savanoriauti, sutikau daugiau jaunų žmonių su negalia, pamačiau, kad jų požiūris labai panašus – niekas per daug nesisieloja, turi savo tikslų, svajonių, lūkesčių. Žmonės, kurie mane supo, nedarė manęs negalinčios. Niekada nemaniau, jog dėl to, kad blogiau matau, galiu norėti kažko mažiau.
Natūraliai susiklostė, kad pradėjo dominti psichologija. Kai įstojau į VDU, pradžioje susidūriau su sunkumais, bet mano prisiminimai – tik geriausi. Aš iš tų žmonių, kurie kalba apie savo negalią, tad eidavau, bendravau su dėstytojais ir kaskart rasdavome sprendimą, kaip, tarkim, galėčiau atsiskaityti per egzaminą. Taip natūraliai įsiliejau į universiteto aplinką, kad paskui nelabai ir jaučiau kažkokį skirtumą.
Taip, daug kas sunku, bet ar neįmanoma? Ne. Perskaityti knygą man trunka 10 kartų ilgiau nei kitiems – reikia nuskenuoti, įsikelti į kompiuterį, išsididinti ir tada galiu iš lėto skaityti. Tai tikrai galima įveikti ir aš nesu pirma studentė, turinti regos problemų, kuri baigė universitetą.
Be to, situacija pasikeitė atsiradus išmaniesiems telefonams – jie tapo mūsų akimis. Yra visokių programėlių, viską galima nusifotografuoti, prisiartinti, programėlėse galima rasti visą informaciją, kuri padeda orientuotis mieste ir pan.
Kartais tenka išgirsti, kad negalią turintys žmonės ieško nuolaidų, lengvatų. Ką atsakytumėte taip mąstantiems?
Niekada negavau jokių nuolaidų universitete. Mes kalbame ne apie privilegijas, o apie prieinamumą ir lygias galimybes. Universitetas stengiasi užtikrinti studijų proceso prieinamumą ir lygias galimybes pademonstruoti savo žinias atsiskaitymuose. Atsižvelgiant į negalią turinčio studento individualiuosius poreikius, stengiamasi pateikti jam studijų medžiagą ar atsiskaitymų užduotis prieinamu būdu (didesnis užduočių šriftas, galimybė rašyti kompiuteriu, o ne ranka ir pan.).
Kas lemia, kad vieni žmonės veržliai siekia savo tikslų, o kiti nuleidžia rankas ir užsidaro namuose?
Manau, kad daug ką lemia aplinka, iš kurios jie atėjo. Mano tėvai turbūt irgi abejojo, ar aš įstosiu į universitetą, bet man jie nieko nesakė – leido svajoti ir palaikė. Turbūt pagrindinis uždavinys negalią turintį vaiką auginantiems tėvams ir yra palaikyti jį. Kai tavimi tiki šeima, tu ir pats neturi pagrindo netikėti savimi. Labai svarbu ir visuomenės požiūris. Tarp mano mokytojų buvo tokių, kurie sakė, kad aukštasis mokslas ne man, kad mokytis bus sunku. Man atrodo, kad daug geriau, jei aplinka skatina bandyti negu stabdo, sako, kad nepasiseks. Labai žaviuosi jaunąja karta – jie, nepaisant negalios, pasitiki savimi, drąsiai keliauja, mokosi, dirba. Manau, kad jaunesnė karta jau turi kur kas daugiau tolerancijos, jie nebevertina kitų pagal tai, kaip jie atrodo, svarbu, koks tai žmogus.
Esu įsitikinusi, kad ilgai neužtruks, kol visuomenėje vyraus lygybė ir tolerancija. Tikiuosi, kad ir aš nors kiek prisidėsiu prie tų pokyčių. Suprantu, kad ne visada prieinamumo klausimai sprendžiami paprastai. Kartais reikia pokyčių ir valstybiniu lygmeniu. Tačiau jei mes tuos pokyčius pradėsime universitetuose, tikiu, kad netrukus pokyčiai vyks ir valstybėje.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
