Šiemet A. Narauskas mini profesinį jubiliejų – jau 30 metų jis dirba spec. pedagogu su specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais mokiniais, praėjusiais metais buvo išrinktas Metų mokytoju savo srityje.
Tiek pat metų vyras vadovauja ir teatro studijai „Runa“, kur vaidina ir dabar čia besimokantys, ir mokyklą jau baigę žmonės.
„Sakau, kad mūsų studija vienintelė tokia Lietuvoje, kur priimami visi – nuo septynių metukų iki 48-erių metų“, – šypteli mokytojas ir teatro režisierius, savo mokinius taip pat mokantis pynimo iš vytelių amato.
Mokytojo alga nesiskundžia
Tikrai drąsiai galima pasakyti, kad Arūnas dievina savo darbą mokykloje, apie jį atsiliepia šilčiausiais žodžiais ir niekad nesiskundžia nei dėl darbo sąlygų, nei dėl atlyginimo, todėl ir teigti, kad į Norvegiją vyksta, nes trūksta pinigų, būtų netikslu – juk užsidirbti gali ir čia.
„Nesu iš tų žmonių, kurie skųstųsi, kad čia maži atlyginimai ar man kažko trūksta. Vis atsiranda komentarų, kada tiems mokytojams bus gana, kada jie nustos prašyti, nes kiti žmonės ir iš minimumo gyvena, ir visa kita, bet aš niekada nesiskundžiu.
Dirbu mokytoju nuo ryto iki pietų, viskas gerai, jeigu trūktų pinigų, aš jų galėčiau ir Lietuvoje daugiau užsidirbti, nes labai trūksta spec. pedagogų, logopedų – rasčiau darbo. Bet aš 30 metų dirbu su spec. poreikių turinčiais vaikais ir daugiau nei 20 metų dirbu su savo buvusiais mokiniais, spec. poreikių turinčiais suaugusiais žmonėmis, tame tarpe yra ir mano klasiokų.
Dirbu su jais du-tris kartus savaitėje, pagal grafiką – du, bet kai statau spektaklį, reikia trijų kartų ir už tuos projektus per mėnesį tikrai nėra daug pinigų, virš 60 eurų. Jei dirbčiau logopedu, spec. pedagogu, tikrai užsidirbčiau keturis-penkis kartus daugiau, bet aš negaliu savo buvusiems klasiokams, mokiniams pasakyti, kad, žinote, man per mažai moka ir dabar dirbsiu geriau apmokamą darbą“, – aiškino pašnekovas.
Lagamine – lietuviški lašiniai ir duona
O ir darbo jis nebijo, sako, tėvai visada gyveno ūkiškai, tad teko ir šieną krauti, ir daržus ravėti, ir bulves kasti – jokie ūkio darbai negąsdina. Tad pasibaigus mokslo metams, A. Narauskas kelia sparnus į užsienį.
Vyras pasakoja, kad vienąkart buvo išvykęs į Vokietiją, ten dirbo sandėlyje, tačiau Norvegijoje gyvenantys draugai mokytojai, su kuriais susipažino vykdant bendrą projektą, žinodami, kad darbo jis nebijo, pasiūlė išbandyti jėgas Skandinavijoje.
„Nematau nieko blogo, kad, pavyzdžiui, mėnesį padirbtu fizinį darbą. Man šiemet išvis labai gerai – penkios minutės dviračiu iki jūros, tai spėju ir pasimaudyti, ir susitikti su draugais, kai čia baltosios naktys, vakarais ir scenarijų naujam spektakliui pasirašau.
Žmonės galvoja, kad jeigu čia sunkiai dirbu, galvoja, kad išsimiegosiu per mokslo metus, bet nieko panašaus – reikia dirbti ir per mokslo metus, ir čia“, – juokiasi.
Šiemet Arūnas į Norvegiją išvyko birželio 25-ąją ir čia bus iki rugpjūčio pradžios – būtų ir ilgiau, bet draugai pakvietė pailsėti į Ameriką, Floridą. Bet per daugiau nei mėnesį darbo čia tikrai netrūks.
Jau antrus metus iš eilės jis dirba tame pačiame ūkyje, čia ir apsigyvena – yra atskiras pastatas su didele virtuve, atskirais miegamaisiais, dušais, skalbimo mašina, anksčiau yra tekę gyventi ir kempinge, ir kitur. Pašnekovas šypsosi, kad tada bent sužinojo, jog nėra balta varna – pasidarbuoti čia atvyksta ir kiti mokytojai iš Lenkijos, Ukrainos.
Arūnas šypsosi, kad, greičiausiai, kai pats daro gerus darbus, jam padeda ir kiti – Norvegijoje gyvenantys draugai priveža ir maisto, ir parūpina patalynę, kad pačiam nereikėtų jos grūstis į lagaminą. Jis juokiasi – jei reikėtų atsivežti ir antklodę, ir pagalvę, neliktų vietos lietuviškiems lašiniams.
„Į lagaminą susidedu lietuviškų lašinių, duonos, kaliošus, skrybėlę, drabužių ir viskas. Maisto draugai priveža, aš parduotuvėje labai mažai ką nusiperku, bet aš tikras lietuvis, kaip yra posakis: man skaniausias tortas – lašiniai, tai aš du kilogramus sūdytų, du rūkytų, dar kumpių įsidedu.
Aš dzūkas, sako, nepavalgysi lašinių, tai bus nedrūta. Kai aš tų lašinių pavalgau, kažkaip ir drūčiau!“ – juokiasi A. Narauskas.
Per mėnesį užsidirba dvi-tris mokytojo algas
Energijos dirbant ūkyje prireikia nemažai. Nors daug kur skambiai pareiškiama, kad ten išvyksta skinti braškių, Arūnas pastebi, kad braškių ūkininkai čia augina vis mažiau ir mažiau, svarsto, galbūt dėl besikeičiančio klimato, nes tai karšta, tai šalta, tad pačiam braškes skinti teko maždaug savaitę. Tai daryti dar teks – po poros savaičių prisirps vėlyvųjų veislių uogos.
„Darbų čia yra įvairių – per tuos aštuonerius metus teko ir namus dažyti, ir soduose dirbti prie obuolių, ir prie svogūnų, morkų, bulvių, dabar smidrų plantaciją tvarkau – įvairaus darbo į valias“, – priduria jis.
Ne vienam, greičiausiai, būtų kančia keltis apie penktą valandą ryto, tačiau A. Narauskas džiaugiasi – anksčiau tekdavo keltis apie ketvirtą ir penktą valandą jau būti lysvėse, o dabar darbą pradeda nuo šeštos valandos ryto.
Darbus jis baigia popiet, apie 14 val. todėl dieną spėja nuvykti prie jūros, pasimaudyti, pasideginti, pagaudyti skumbrių, laiko pakanka ir susitikti su draugais – jei ne darbas čia, kažin, ar juos kasmet aplankytų, nes greičiausiai sparnus keltų į kitas šalis.
Tačiau ar apsimoka vykti į Norvegiją padirbti per vasarą? Vyras nedvejodamas entuziastingai atkerta – apsimoka, net jei atvyksta tik kiek daugiau nė mėnesiui. Tiesa, jis patikslina, kad tik šiemet dirbs trumpesnį laiką, nes įprastai čia būna maždaug du mėnesius.
„Seniau buvo kronos kursas geresnis ir dirbdavau daugiau, beveik du mėnesius – pavykdavo ir keturis mokytojo atlyginimus ir netgi beveik penkis užsidirbti. Dabar, kai kronos kursas krito, išeina apie du-trys atlyginimai.
Kiti sako: tau neapsimoka. Man tikrai apsimoka užsidirbti du-tris atlyginimus, paskui dar ir atostoginiai pareina, ir dar mokesčius susigrąžini“, – apie uždirbamas sumas pasakojo mokytojas.
Turi ką atkirsti kritikams
Be to, čia pavyksta ne tik užsidirbti, bet ir pailsėti, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Nors fiziškai per dienas nusiplūkia, svarbiausia, kad pailsina smegenis – mokytojams tai aktualiausia.
„Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, kad mokytojai – baltarankiai, dirba tik su pieštuku ir kreida. Taip nėra, darbas sunkus, kaip ir visi darbai. Tie, kurie sako, kad lengvas mokytojo darbas – niekada nėra vėlu, tegul studijuoja ir pabando patys, žinos, ką tai reiškia“, – pridūrė pašnekovas.
Arūnas atviras – tenka sulaukti kritikos, neva, ko vaikus gali išmokyti mokytojas, kuris patvorius dažo ar laukuose dirba, tačiau jis atšauna, kad vaikams labai patinka jo pasakojimai su aiškia žinute, kad pinigus galima užsidirbti ne tik protiniu, bet ir fiziniu darbu:
„Aš paaiškinu savo spec. ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, kurie mokytojais negalės būti, kitų profesijų atstovais, kad pinigus galima užsidirbti dviem būdais. Vaikams labai patinka, kai jiems pasakoju, kad nereikia bijoti darbo.
Galbūt jie negalės būti gydytojais, mokytojais, bet galės būti puikiais dažytojais, žemės ūkio darbų specialistais, nes ir jų mums reikia.“
Todėl jei kas ir paklausia A. Narausko, ar kitąmet jis keliaus uždarbiauti į užsienį, jis iškarta atšauna, kad keliaus, jei tik sveikata liks, nors pastebi, kad ir dirbančių „juodą darbą“ prireikia vis mažiau – žmones keičia technika, svogūnų, morkų derlius nuiminėjamas nebe rankomis, o kombainais.
Galiausiai, nemažai lietuvių išvyksta uždarbiauti į užsienį, dirbti sezoninių darbų, tad ką iš sukauptos patirties susigundžiusiems tokia galimybe pasakytų mokytojas?
„Visų pirma, jei žmogus važiuoja dirbti fizinio darbo, tikrai reikės sveikatos, nes neatvažiuoji dirbti į modelių agentūrą – ir modeliams labai sunku dirbti, bet čia reikia daug jėgos, kai laukuose dirbi, tai ir purvinas dažnai būni. Tai visai kitoks darbas nei ofise ar mokykloje – tenka su kaliošais pabraidžioti per lietų, per rasas.“
Ir vykstantiems į svečią šalį uždarbiauti jis turi kelis patarimus. Pirmiausia, pasiimti maisto ir turėti pinigų skrydžio bilietus atgal, jeigu kas nenusisektų.
