Situaciją turėjo pakeisti praėjusių metų lapkričio 13 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas Psichoterapijos paslaugų teikimo tvarkos aprašas. Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktoriaus Martyno Marcinkevičiaus teigimu, kuriant dokumentą prisidėjo didelė psichoterapeutų, psichologų ir psichiatrų grupė. Deja, tikėto proveržio psichikos sveikatos srityje dirbantys specialistai taip ir nesulaukė: Valstybinės ligonių kasos specialistai numatė tokį paslaugų teikimo įkainį, už kurį aukšto lygio specialistams dirbti neapsimoka.
Apibrėžta, kas gali teikti psichoterapijos paslaugas
„Rengdami dokumentą labai daug tarėmės, diskutavome. Apraše aiškiai nurodoma, kas yra individuali psichoterapinė konsultacija, psichoterapijos seansas, metodas, paslauga, kokios jos rūšys. Vis dėlto svarbiausia, kad pagaliau apibrėžta, kokį išsilavinimą turi turėti psichoterapeutas, teikiantis žmonėms tikrąsias psichoterapijos paslaugas“, – sako M. Marcinkevičius.
Apraše nurodoma, kad asmens sveikatos priežiūros specialistas „įgyja teisę taikyti psichoterapijos metodą, jei yra pabaigęs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ar Vilniaus universiteto vykdomą bendrai abiejų universitetų nustatyto turinio ne mažesnės nei 4 metų trukmės Psichoterapijos metodo mokymo programą bei turintis tai patvirtinantį pažymėjimą“, arba specialistas turi būti „pabaigęs psichoterapijos metodo mokymo programą užsienyje, kuri atitinka Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus universiteto vykdomą ne mažesnės nei 4 metų trukmės Psichoterapijos metodo mokymo programą bei turintis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ar Vilniaus universiteto išduotą tai patvirtinantį dokumentą“.
Kitaip tariant, tikrąją psichoterapinę pagalbą teikti gali tik specialistas, baigęs 6 metus trunkančias medicinos studijas, paskui dar 4 mokęsis rezidentūroje, po to dar 4 mokęsis psichoterapijos.
Taip
Ne
Nežinau, man tai neaktualu
Rezultatas specialistus nuvylė
Rengdami dokumentą psichikos sveikatos srityje dirbantys specialistai tarėsi ir dėl to, koks turėtų būti individualios psichoterapeuto konsultacijos įkainis.
„Tikėjomės, kad anksčiau numatytasis – 16 eurų – bus atitinkamai koreguotas. Pasirodžius naujajam tvarkos aprašui paaiškėjo, kad jį sveikatos apsaugos ministras pasirašė be paskutinės dalies – numatomo atlygio už psichoterapeutų teikiamas paslaugas. Individualios psichoterapijos konsultacijos įkainį nustatyti palikta Valstybinei ligonių kasai, – teigia M. Marcinkevičius. – Kai mes, darbo grupės nariai, pamatėme, koks tas Ligonių kasos patvirtintas įkainis, visus ištiko lengvas šokas, nes jis buvo padidintas vos iki 21 euro. Tapo aišku, kad visas mūsų įdėtas darbas buvo bergždžias. Naująjį tvarkos aprašą vertinu kaip gudrų politikų žingsnį – teoriškai valstybinė psichoterapinė paslauga mūsų šalyje tarsi prieinama, bet realybėje jos teikti gydymo įstaigoms neapsimoka. Kitaip tariant, teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia.“
Psichikos sveikatos centro direktoriaus teigimu, specialistui, kuris mokėsi 14 metų ir už psichoterapijos studijas iš savo kišenės sumokėjo keliolika tūkstančių eurų, turi būti mokamas adekvatus atlygis už darbą. „Galima įsivaizduoti, kaip už 21 eurų įkainį gali dirbti aukštos kvalifikacijos specialistas, kuriam reikalingas ir atskiras kabinetas, ir registratūra. Gaudamas tokią sumą, specialistas neužsidirbs net sau atlyginimo, ką jau kalbėti apie patalpų nuomą ir visa kita.“
Pasak M. Marcinkevičiaus, šiuo metu su psichoterapijos paslaugomis susiklosčiusi tokia pat situacija kaip ir su odontologiniu gydymu: „Kas nors galbūt pasakytų, kad galima gauti ir nemokamas odontologo paslaugas, vis dėlto iš esmės ši pagalba yra tik privati. Pirminio lygio psichologinių paslaugų Lietuvoje dar galima rasti nemokamai, bet antrinio lygio paslaugos su tikru specialistu psichoterapeutu praktiškai neprieinamos. Nenuostabu, kad per metus valstybinėse įstaigose psichoterapijos paslaugų suteikiama vos keletas tūkstančių. Pabrėžiu: tie tūkstančiai – tai paslaugų, o ne jas gaunančių žmonių skaičius. Realiai nemokamas psichoterapeuto paslaugas gauna vos kelios dešimtys žmonių.“
Privati pagalba ir galimos grėsmės
Kalbėdamas apie privačią psichoterapinę pagalbą M. Marcinkevičius išskiria du dalykus – finansinį paslaugų prieinamumą ir būtinybę atskirti psichologinį konsultavimą, įvairių technikų taikymą nuo tikrosios psichoterapijos.
„Privati psichoterapinė pagalba prieinama toli gražu ne kiekvienam žmogui, paslaugos kainuoja nepigiai. Be to, ne visada privačiuose kabinetuose paslaugas teikia tinkamą kvalifikaciją turintys žmonės. Psichoterapeutais dabar save laiko labai įvairūs specialistai, tarp jų nemažai neturinčių atitinkamo išsilavinimo, baigusių vos keletą mėnesių trunkančius kursus“, – komentuoja psichoterapeutas.
Jo teigimu, be abejo, kai kuriais atvejais psichikos sveikatos problemų turintiems žmonėms gali padėti ir psichologinis konsultavimas, ir įvairių technikų taikymas, vis dėlto tai nebus tikroji psichoterapija: „Terapijų dabar yra įvairių, visos jos turi savo vietą paslaugų grandinėje, tik jų negalima vadinti psichoterapija. Daliai žmonių galbūt ir nereikia giluminės psichoterapijos, jiems pakanka konsultavimo ar kurios nors technikos, bet žmogus visada turi žinoti, ką gauna ir už ką moka.“
Medicininio išsilavinimo neturintis psichoterapeutu prisistatantis žmogus gali pridaryti nemažai žalos sveikatai – jis neatpažįsta sunkių psichikos sutrikimų, kuriems reikalingas rimtas gydymas. „Dažnai sulaukiame pacientų, kurių liga smarkiai užleista. Paklausus, kodėl jie taip ilgai delsė, nesikreipė į medikus, jie atsako gydęsi, kai kurie – ir daug metų, tik privačiuose kabinetuose. Pasigilinus paaiškėja, kad tame kabinete „psichoterapija“ užsiėmė žmogus, neturintis medicininio išsilavinimo, baigęs neaiškius kelių mėnesių kursus. Ten neretai gydymas tik imituojamas, reikiamos pagalbos pacientai nesulaukia, nors už paslaugas pakloja didžiules sumas“, – tvirtina M. Marcinkevičius.
Gydymas turi būti saugus ir tinkamas
Anot M. Marcinkevičiaus, psichikos sveikatos sutrikimų neturintys žmonės gali rinktis bet kokius užsiėmimus, pavyzdžiui, vaikščioti pas vadinamuosius koučerius, neva keičiančius jų gyvenimą. Tai jiems – tarsi laisvalaikio praleidimo forma. Žmonėms, turintiems psichikos sveikatos problemų, panašūs dalykai nebetinka, jiems turi būti teikiamos saugios ir kvalifikuotos paslaugos.
Specialistas primena, kad vienintelis šiuo metu pasaulyje pripažįstamas psichikos ligų gydymo modelis yra biopsichosocialinis, kur svarbiais laikomi visi trys veiksniai: biologinis, psichologinis ir socialinis. Tinkamą gydymą žmogui gali paskirti tik gydytojas psichiatras. Tai nereiškia, kad psichiatras skirs tik vaistų – daugeliui žmonių gali užtekti psichoterapinio gydymo, reabilitacijos programų, bet įvertinti žmogaus būklę ir parinkti gydymą gali tik gydytojas.
Anot pašnekovo, „žinios“ apie psichikos sutrikimų gydymą neturėtų eiti iš lūpų į lūpas: „Tai, kas tiko draugui, kaimynui ar artimajam, nebūtinai tiks jums. Psichikos sveikatos problemos, su kuriomis susiduria skirtingi žmonės, gali būti labai skirtingos. Čia tas pats, kas su medikamentais – vienam galvą skauda dėl padidėjusio kraujospūdžio, jam padės vaistai nuo kraujospūdžio, bet jie tikrai nepadės tam, kuris serga migrena. Taip ir psichikos sveikatos paslaugos kiekvienam žmogui turi būti pritaikomos individualiai.“
Pasak M. Marcinkevičiaus, šiuo metu šiek tiek valstybės finansuojamų psichoterapijos paslaugų teikiama Vilniaus psichikos sveikatos centro dienos stacionare, Kauno klinikose. „Dienos stacionaro paslaugų įkainis šiek tiek didesnis nei individualios psichoterapijos seansų. Stengiamės ieškoti įvairių būdų, kad Psichikos sveikatos centras patirtų kuo mažesnį nuostolį. Vis dėlto visai jo išvengti nepavyksta“, – teigia centro vadovas.
Jo teigimu, psichikos sveikatos srityje dirbantiems specialistams skaudu, kad valstybė, nepaisant priimto naujojo Psichoterapijos paslaugų teikimo aprašo, imituoja nemokamų psichoterapijos paslaugų teikimą. „Tik atėjęs į licencijuotą gydymo įstaigą žmogus gali būti šimtu procentų tikras, kad gaus tikrai saugią paslaugą. Įdėję daug darbo ir vilčių į naująją tvarką, buvome priversti nusivilti. Ne mažiau nusivylę turėtų jaustis psichikos sveikatos problemų turintys žmonės, kurie iki šiol apie nemokamą psichoterapinę pagalbą tegali tik pasvajoti“, – pabrėžia M. Marcinkevičius.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
