Birželio pabaigoje per Jonines vykome aplankyti mano senelių – tai privalomas vizitas, nes močiutė Janina kas metus sukviečia šeimą kartu pavakaroti.
Dažnai būdama sodyboje einu pasivaikščioti į miškus, apžiūriu girias ir vietas, kur kažkada žaidžiau dar būdama vaikas. Gerai atsimenu, kai prasidėjo sodybų tuštėjimo metas – vieni į didmiesčius, kiti emigravo svetur.
Tai štai šiemet aš negalėjau patikėti, ką pamačiau – tuose plotuose, kurie anksčiau buvo visiškai tušti arba stovėjo senos trobos, kuriasi jaunos šeimos!
Nustebino pamatytas vaizdas
Einu pro vieną namą – žiūriu, tvorą stato jaunas vyras, šalia jo sukasi du pypliai, žmona ravi lysves.
Užkalbinu, prisistatau iš kurio namo esu, o jis pasipasakoja, kad neseniai čia nusipirko sklypą ir seną namą, kurį tvarko, palengva atnaujina. Pasirodo, šeima per karantiną pavargo gyventi bute, todėl nusipirko sodybą, kurioje planuoja gyventi.
Dar jis papasakojo ir apie greta įsikūrusią jauną šeimą, kurie čia pasistatė vos per metus didelį namą. Pasirodo, karantinas ir gyvenimas mažuose butuose žmones atviliojo atgal į gamtą – prie miškų, upių, ežerų, į senas sodybas ir kaimus.
Lietuvius traukia gamta, galimybė užsiauginti savo daržovių, miškuose uogauti, grybauti. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad keli metai pandemijos taip pakeitė žmonių gyvenimo įpročius.
Autorius: skaitytoja Inga
Nėra jokio kalbos jausmo nei meilės tai kalbai. Apie gramatiką jau net nekalbu. O perliukas-"kaip reikalas" apskritai nelenda į kokius rėmus...
