Pasvalio rajone, mažame miestelyje Joniškėlyje gyvena Brazauskų šeimyna. Drauge su savo vyru 39-erių Vaida Brazauskienė čia augina tris savo vaikus – devyniolikmetę dukrą, ir du, šešerių ir ketverių metukų, sūnus.
Būtent paskutinis V. Brazauskienės nėštumas buvo lemtingas ir kupinas išbandymų.
Cista ir nėštumas – nesuderinami
Dar nėštumo pradžioje, 8 savaitę, nuvažiavus pas ginekologą, tuomet dviejų vaikų mama V. Brazauskienė išgirdo nieko gero nežadančią žinią. Ginekologas pastebėjo, kad moteris ne tik nėščia, bet taip pat turi ir cistą.
„Jis pasakė, kad tokie dalykai yra nesuderinami ir patarė važiuoti konsultuotis į Vilnių. Ten mane ištyrė ir patvirtino, kad kiaušidėje yra cista ir ją reikėtų operuoti. Leido man pasirinkti, nes buvo persileidimo rizika.
Liepė auginti vaiką iki šešiolikos savaičių ir operuotis arba ne. Man patarė, kad jeigu nesioperuosiu – gali būti kiaušidžių vėžys, o jeigu atliksiu operaciją – 50 proc. persileidimas“, – dabar prisimena pašnekovė.
Tačiau besilaukdama moteris, sužinojusi tokią žinią nė kiek nesudvėjojo – „Jeigu Dievas davė, jis vaikelio ir neatims“. Operacijos metu, moteriai buvo pašalinta ne tik cista, bet ir visa kairė kiaušidė – ji buvo itin supūliavusi.
„Pasakė, kad mano vaikas bus be smegenų“
Po operacijos moteris kas tam tikrą laiko tarpą privalėdavo atlikti kontrolinius vaisiaus patikrinimus. 22 nėštumo savaitę Pasvalyje gydytojas pastebėjo, kad kažkas yra negerai su vaisiaus galvyte, tarsi būtų prasiplėtę skilveliai, ir patarė vėl nuvykti į Vilnių. Čia vaisiui nustatė hidrocefaliją (galvos smegenų vandenė), šeima gavo siuntimą į Kauną.
„Kol užsiregistravau, reikėjo dar palaukti. Ten papuoliau pas tokį vyresnio amžiaus ginekologą. Nežinau, gal jam įprasta, bet man buvo šokas. Jis taip stačiokiškai drėbė, gerai, kad buvau šalia su vyru...
Pasakė, kad mano vaikas bus be smegenų, jis gali numirti. Sakė jeigu pagimdysiu, tai turėsiu vargą visam likusiam gyvenimui. Žinoma, sakė palaukti iki 38 savaičių ir tuomet spręs, ar pati gimdysiu ar darys Cezario pjūvį, nes tokie vaikai būna su didelėmis galvytėmis“, – lemtingas akimirkas prisimena moteris.
Dabar grįžusi atgal į praeitį, V. Brazauskienė prisimena, kad tos lemtingos savaitės buvo beprotiškai sunkios, moteris nieko nepasakojo net savo mamai, nes bijojo pabloginti jos sveikatą.
„Žinote, kaip sunku, kai tavęs klausia, koks nėštumas, o tu turi žiūrėti žmonėms į akis ir sakyti, kad viskas puiku, nors net nežinai, koks tavo gimdymas bus“, – ašarų nebesulaiko ji.
38 nėštumo savaitę kovo 12-ąją moteriai nubėgo vandenys. Trečiasis V.Brazauskienės vaikas, sūnus, kurį ji pavadino Airiduku, gimė pats. Tačiau jau pirmosios berniuko valandos šiame pasaulyje buvo kitokios nei daugelio naujagimių.
„Kai jį pamačiau, jis net neverkė gimęs. Atrodė silpnas, išnešė jį į inkubatorių. Galvytė buvo neproporcingai didelė, o kūnelis smulkus.
Airidukas nemokėjo pats valgyti iš krūties, pirmas dešimt dienų mokėmės valgyti. Gydytojai aprašė, ką mato ir po dviejų savaičių išleido namo, reikėjo stebėti, ar tie skilveliai plėsis, ar ne“, – priduria berniuko mama.
Maratonas: namai – ligoninė
Jau pirmieji Airiduko gyvenimo mėnesiai buvo sunkūs. Vaikas labiau norėdavo miegoti nei valgyti, buvo šiek tiek vangus, pats nevalgė – tik nutraukus pieną.
Po mėnesio gydytojai pastebėjo, kad berniuko smegenų skilveliai išsiplėtę per daug. Nepilnai trijų mėnesių Airidas turėjo pirmąją savo galvytės operaciją. Tuomet gydytojai šunto dar nedėjo, bandė padaryti natūralų nutekėjimą.
„Ji buvo labai baisi, nes tuomet atrodė – toks mažas vaikas, o dar jo galvytei kažką daro. Vyras dirbo, turėjau būti viena su vaiku. Namuose pabuvome labai trumpai, galvos momenėlis, kai išsipučia, vadinasi, vėl vandenys kaupiasi...
Vėl atsigulėme į ligoninę, užsikišo kanalas, neprabėgo vanduo. Vėl operacija, įdėjo šuntą. Kaip nekeista, Airidas po operacijų atsigaudavo gerai“, – pasakoja V. Brazauskienė.
Pirmais mėnesiais Airidas mažai reaguodavo į aplinką, todėl daugelis aplinkinių klausdavo, ar berniukas girdi ir mato. Po operacijos, grįžus namo, vaikui po kelių savaičių prasidėjo nevalingi akies trūkčiojimai, nevalgymas.
Gydytojai paskyrė Airidui vaistų nuo epilepsijos, vaistai padėjo jam – rankytėmis pajudindavo žaislus, spardėsi ir kojytėmis.
Negirdi vaiko verkimo
Pagaliau šeima bent kiek galėjo atsikvėpti, atrodė, kad štai, jau viskas – berniukui visos ligos suvaldytos. Tačiau būdamas septynių mėnesių, Airidas vieną dieną atpylė visą maistą, tuomet jo mama pagalvojo, kad berniukui vėl užsikimšo šuntas.
Deja, vaikui nustatė meningitą. Teko savaitę laiko ventiliuoti plaučius, reikėjo išvalyti visą maistą.
Airidui dėl užspringimo buvo įstatyta gastrostoma. Būdamas dvejų metų, Airidas turėjo ir klubų operaciją, mėnesį laiko berniukas kankinosi sugipsuotomis kojomis.
„Po tos operacijos išvykome į sanatoriją, tačiau nespėjome pabaigti... Mažasis susirgo. Paguldė mus vėl į Vilnių. Treti mažylio metai buvo patys sunkiausi, atsigavęs po dviejų plaučių uždegimų, vaikas nebejudino nei rankų, nei kojų, lyg kas būtų jį pakeitę. Balandžio mėnesį teko ištverti dar vieną operaciją, išoperavo diafragmos išvaržą.
Liepos mėnesį grįžome į klinikas dėl plaučių uždegimo, kurį išgydžius gydytojai vaikui suformavo tracheostomą, nebegalėjo mažiukas pats kvėpuoti“, – savo išgyvenimais dalijasi pašnekovė.
Tačiau Airido mama tracheostomos operacijos labai nenorėjo, vis tikėjosi, kad berniukas galės kvėpuoti pats. Bet kai moteriai pranešė, kad vaikui organizme kaupiasi anglies dvideginis – kitos išeities jau nebebuvo.
„Dabar aš jo visiškai nebegirdžiu, garsas yra tik tada, kai kvėpavimo vamzdelis užsikiša seilėmis. Kai jis verkia – matai tik vaizdą, garso nėra. Sako, kad laikui bėgant vaikai išmoksta įkvėpti. Visi minkštieji audiniai gerklėje yra subliuškę, pasakė, kad reikėjo dėti tracheostomą, nes jis pats nebegali kvėpuoti“.
Svajoja padėti sūnui
Dėl nuolatinių ligų, keturmečio Airido raida dabar siekia geriausiu atveju penkių mėnesių vaiko. Airidas į kiemą išvažiuoja nebent šiltomis vasaros dienomis. Kadangi keturmetis yra mažo svorio, jam reikia duoti kaloringo pienuko. Taip pat daug pinigų kainuoja ir tracheostomos priežiūra.
„Toks mūsų nelengvas gyvenimas, daug laiko praleidžiame ligoninėse, per ligas negalime išvažiuoti į sanatorijas arba išvažiavus susergame. Vaiką prižiūriu aš viena, vyras dirba. Jis gali mane išleisti trumpam, tačiau nelabai moka jo pamaitinti, todėl visą parą vaiką prižiūrėti turiu aš. Negaliu nei sirgti, nei pas gydytoją ilgam išvažiuoti“, – sako Airido mama.
Tačiau V. Brazauskienė vis dar tiki, kad gali pagerinti savo sūnaus gyvenimą ir padėti jam sustiprėti. Šeima svajoja išvažiuoti į Adeli, trokšta išbandyti ir makrofagu gydymą, kuris galbūt padėtų įveikti cerebrinį paralyžių.
„Daug norų pas mus, deja, galimybių maža, nes viskas remiasi į finansus...“, – liūdnai priduria ji.
Jeigu ir jūs norite prisidėti prie Airiduko lengvesnio gyvenimo, tai padaryti galite šiuo būdu: Gavėjas Vaida Brazauskiene , Banko sąsk. LT677300010071518599, Mokėjimo paskirtis: parama Airidukui.
