Danguolė Matusevičienė juda neįgaliojo vežimėliu. Ji turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau daugelį metų nerado jai patinkančio, atsiskleisti padedančio darbo. Moteris prisipažįsta nepasitikėjusi savimi, nedrįsusi imtis ryžtingų žingsnių. Vieną dieną ji užsuko į Užimtumo tarnybą ir paklausė, ar nebūtų darbo ir jai, ir sulaukė pasiūlymo įsidarbinti pačioje Užimtumo tarnyboje. Iš pradžių dirbo nelabai sudėtingus darbus įvairiuose projektuose, vėliau išlaikė valstybės tarnybos egzaminą ir dirba su klientais. D. Matusevičienė sako esanti patenkinta savo darbu. Jos teigimu, darbas žmogui duoda labai daug – ne tik materialinį saugumą, bet ir pasitikėjimą savimi, bendravimą. Kasdienė rutina Danguolei teikia tik džiaugsmą – smagu kasdien keltis, važiuoti į darbą, susitikti su įvairiais žmonėmis, padėti jiems. Moteris sako, kad klientai jos negalios net nepastebi – vežimėlis dirbti prie stalo visai netrukdo.
Negalios nereikia tapatinti su žmogumi
R. Petrėnaitė jau pusę metų dirba Užimtumo tarnyboje kaip neįgaliųjų įdarbinimo specialistė, karjeros konsultantė ir atvejo vadybininkė. Ji įsitikinusi, kad Užimtumo tarnyba yra labai pasikeitusi ir čia atėjęs klientas sulaukia daug daugiau ir kokybiškesnės pagalbos – nuo individualios konsultacijos, karjeros plano sudarymo iki tarpininkavimo darbo pokalbyje.
Pirmiausia į Užimtumo tarnybą atėjęs žmogus patenka pas įdarbinimo konsultantą, kuris jį užregistruoja. Pas Renatą žmonės ateina tada, kai įdarbinimo konsultantas pamato, jog jiems patiems susirasti darbo nepavyks, kai reikia vienokios ar kitokios pagalbos. R. Petrėnaitės klientai turi pačių įvairiausių negalių – nuo fizinės iki proto, neretai turi išsilavinimą, bet jiems nepavyksta įsidarbinti. Konsultantė įsitikinusi, kad daugeliu atveju tai lemia asmeninės savybės ir socialinių įgūdžių stoka. „Klientams sunkiausia susitaikyti su savo amžiumi ir negalia. Būna žmonių, kurie atėję į pirmą konsultaciją pasako: „Nedarbinkit, aš neįgalus“, – patirtimi dalijasi R. Petrėnaitė. Kartais „pagailėti“ ir nedarbinti 40-mečio sūnaus prašo mamos: juk jis serga, o kalbantis su žmogumi paaiškėja, kad jis nori išsilaisvinti iš susidariusio uždaro rato.
„Aš pasiūlau negalią atidėti į šoną ir pažiūrėti į patį žmogų: išsiaiškinti, kokie jo lūkesčiai, norai, galimybės. Su žmogumi kalbame ne apie negalią, o apie tai, ką jis gali“, – sako R. Petrėnaitė. Jos teigimu, kai kuriems žmonėms ir trūksta tik tokios pagalbos: išsikalbėti, gauti psichologinį pastiprinimą.
Pirmiausia reikia pakeisti požiūrį
Pasak R. Petrėnaitės, dažnai pas ją atėjęs žmogus prašo duoti „kokio nors darbo“. Paklaustas, ką jis norėtų (galėtų) dirbti, nežino, nieko negali pasakyti apie save. Pasak specialistės, jos konsultacija trunka valandą (iš viso skiriamos 6 konsultacijos). Per tiek laiko galima pažinti klientą ir nuspręsti, kaip jam padėti – pasiūlyti darbą, o gal pasimokyti arba dalyvauti kitose aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse (įvairūs mokymai, socialinių įgūdžių užsiėmimai, grupinės ir individualios konsultacijos) arba savanoriauti. Jei viskas vyksta sklandžiai, dažnai klientai per 1–3 mėnesius įsidarbina.
Renata džiaugiasi gerais pavyzdžiais – Į Užimtumo tarnybą kreipėsi 55-erių moteris, kuri niekada nedirbo. Iš pradžių tam tarsi trukdė liga, paskui toks gyvenimas tapo įpročiu. Moteris lankė visus Užimtumo tarnybos rengiamus socialinių įgūdžių užsiėmimus ir netrukus įsidarbino fasuotoja. Tai buvo jos pirma darbovietė.
R. Petrėnaitė įsitikinusi, kad kartais norint įsidarbinti užtenka pakeisti savo požiūrį. Tam ir skirti socialinių įgūdžių užsiėmimai – negalią turintys žmonės būna tarp kitų, kuriems galbūt ne mažiau sunku ar dar sunkiau, pradeda labiau pasitikėti savimi. Šiuose užsiėmimuose jie įgyja psichologijos žinių, sužino, kaip pasirinkti profesiją, kaip bendrauti su darbdaviu, kaip parengti gyvenimo aprašymą ir pan.
Galima pasitvirtinti turimą kvalifikaciją
Pasak Renatos, situacijų būna labai įvairių. Pavyzdžiui, klientas buvo neigiamai nusiteikęs prieš Užimtumo tarnybą, vengė joje lankytis, bendrauti su konsultantais. Kalbantis telefonu paaiškėjo, kad žmogus 25 metus dirba staliumi, bet neturi jokio diplomo. Dabar tokiais atvejais yra galimybė išlaikyti egzaminą ir pasitvirtinti turimą kompetenciją niekur papildomai nesimokant. Tai ir buvo pasiūlyta šiam klientui. „Turime savo gebėjimus, įgūdžius ir talentą pasitvirtinusių suvirintojų, stalių, vairuotojų“, – sako specialistė.
Ji pabrėžia, kad visada yra galimybė mokytis naujų kompetencijų, bet siųsti į mokslus neįvertinus visų aplinkybių neskubama. Pavyzdžiui, viena moteris išreiškė norą mokytis, tačiau ji jau buvo baigusi slaugytojo padėjėjo mokymus ir niekur nedirbo. „Kyla klausimas, kodėl. Gal tiesiog žmogaus motyvacija dirbti nėra pakankama? Jis turi suvokti, kad pradėjęs mokytis turi pradėti dirbti, kol dar neprarado įgūdžių. Tenka matyti klientų, kurie nuolat mokosi, turi visą krūvą įvairių pažymėjimų, bet nedirba. Tokiais atvejais gal svarbiau išsiaiškinti nedarbo priežastį ir padėti nei siųsti mokytis dar“, – svarsto Užimtumo tarnybos konsultantė.
R. Petrėnaitė pabrėžia, kad labai svarbu ir atsižvelgti į situaciją rinkoje. Pavyzdžiui, moteris nori dirbti kirpėja, bet profesijų, kurios bus reikalingos Lietuvai 2019 metais, sąraše matyti, kad grožio sektorius perpildytas. Be to, teks dirbti pagal individualią veiklą. Gal verčiau pasirinkti kitą profesiją?
Darbdaviai linkę dvejoti
Renata neslepia, kad tenka dirbti ir su darbdaviais. „Kai paskambinu, pasakau apie žmogaus išsilavinimą, galimybes dirbti vienokį ar kitokį darbą ir paminiu, kad jo darbingumas ribotas, darbdavys pirmiausia įsivaizduoja žmogų rateliuose ar su ramentais. Kiti klausia, ar žmogus neturi psichikos negalios, dar baiminamasi epilepsijos. Vis dėlto nesame linkę kalbėti apie negalias, pasiūlome susitikti su žmogumi ir pasikalbėti, – pasakoja R. Petrėnaitė. – Bet aš jiems sakau, kad yra įvairių negalių, kai kurių visai nesimato. Darbdavys gali maloniai nustebti.“ Moteris prisipažįsta pati turinti negalią – serga autoimunine liga, kuri yra nematoma ir netrukdo darbui. „Jei reikėtų eiti dirbti virėja, siuvėja, lygintoja, man būtų sunkiau. Suprasčiau, kad turiu profesiškai persiorientuoti“, – prisipažįsta moteris.
Renata ir klientams pataria neakcentuoti savo negalios. Pirmiausia reikėtų aptarti turimą išsilavinimą, galimybes dirbti darbą, tik paskui pakalbėti apie tai, kad galbūt reikės dažnesnių pertraukėlių darbe ar pan. Vis dėlto specialistė neslepia, kad kartais vos išgirdus apie negalią darbdavio entuziazmas sumažėja.
Konsultantė sako, kad neretai ji pati lydi žmogų pas darbdavį – kai žino, kad jam bus sunku susišnekėti, susiorientuoti. Toks žmogus turi psichologinių problemų, bet jis gali puikiai dirbti fizinį darbą, tereikia jam šiek tiek padėti.
Pildosi svajonės
Pasak R. Petrėnaitės, kartais Užimtumo tarnyba tampa svajonių išsipildymo vieta. Viena moteris visą gyvenimą dirbo siuvėja. Darbas jai patiko, bet ilgainiui dėl negalios nebegalėjo jo dirbti. Atėjusi į Užimtumo tarnybą ji prisipažino, kad nori pasimokyti ir dirbti tai, ką visą gyvenimą svajojo – su gėlėmis. Tą ir padarė.
Kitas sėkmingas atvejis – kai ilgai darbo neradęs ir daugelį pagalbos priemonių Užimtumo tarnyboje išbandęs raidos sutrikimų požymių turintis vaikinas įsidarbino virtuvės padėjėju. Jis buvo apmokytas, kad reikia kasdien nuskusti tam tikrą kiekį bulvių, morkų, supjaustyti jas, ir sėkmingai tą daro. Šis darbas jaunuoliui tinka – raidos sutrikimus turintiems, autistiškiems žmonėms reikia rutinos, veiklos, kuri mažai keistųsi.
Užimtumo tarnybos konsultantė džiaugiasi matydama per pusę metų įstaigoje įvykusius pokyčius – klientai darosi pozityvesni, sąmoningesni, pradeda jausti, kad gaus ne tik formalią, bet realią pagalbą: „Esame nebe tie. Galime suteikti daugiakryptę pagalbą klientams. Smagu, kai net ilgalaikiai bedarbiai randa darbą arba pamato naujų profesinių galimybių. Jaučiuosi, lyg dirbčiau socialinį darbą – esu įsitikinusi: kad žmogus eitų pirmyn, katais būtent tokios pagalbos ir reikia.“
Straipsnio autorė – Aurelija Babinskienė.
