Klaipėdoje baigusi Eduardo Balsio menų gimnaziją, Ina Marija Ubaitė fortepijono muzikos atlikimo meno po to mokėsi ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau vieną dieną supratusi, kad ji kaip niekada anksčiau dega aistra muzikos verslui, ėmė ir iškeliavo toli už Atlanto.
Čia ji baigė muzikos verslo magistrantūros studijas Niujorko universitete, o dabar lietuvaitė – pasaulyje gerai žinomų atlikėjų vadybininkė.
Ina, dabar jūs užimate solidžias pareigas išsvajotame Niujorke, esate garsių atlikėjų vadybininkė. Tačiau sugrįžkime šiek tiek į ankstesnį jūsų gyvenimą, čia, Lietuvoje. Kokia buvo jūsų vaikystė?
Muzika visą laiką užėmė didžiausią vietą mano gyvenime. Kai buvau visai maža, mano brolis grojo pianinu, o tėvai dažnai eidavo į koncertus ir drauge vesdavosi mus kartu. Namuose mes turėjome plokštelių patefoną, per jį visuomet grodavo įvairaus žanro kūriniai, ypač klasika.
Todėl visiems nebuvo keista, kai aš pradėjau groti pianinu. Dar bandžiau žaisti tenisą, šokti baletą, bet niekas manęs taip nedžiugino kaip grįžimas namo ir grojimas pianinu.
Atrodytų, kad gyvenimas sukosi aplink grojimą, bet vis dėlto atsidūrėte muzikos versle ir pasirinkote vadybą. Kaip tai nutiko?
Jau mokykloje ir studijų laikais mane gyvenimas vis kažkokiu būdu nusukdavo padėti draugams vadybiniais klausimais arba prisidėti prie renginių, festivalių organizavimo. Kai atvažiavau studijuoti, prižadėjau sau, kad aš tik grosiu ir jokių pašalinių nusukimų nebus.
Bet jau pirmame kurse man pasiūlė prisidėti prie vieno projekto ir aš sutikau. Taigi, visą šį laiką turėjau savo antrą užsiėmimą, kuris lietė tiek populiariąją muziką, tiek klasikinę. Prisimenu, vienu metu pagalvojau, kad man tai gerai sekasi ir kai užsiimu vadybiniais darbais, pati aš įgaunu daug jėgų.
Kokie gyvenimo keliai jus atvedė į išsvajotą, gigantiškąjį Niujorko miestą?
Tiesą sakant, supratau, kad man nereikia mesti grojimo, aš ir dabar groju, turiu pianiną namie. Tiesiog nusprendžiau, kad pradėsiu užsiimti vadybiniais klausimais rimtai, tuo užsiiminėjau dar ir Lietuvoje, bet žinojau, kad noriu daryti tai globaliai.
Taigi, ieškojau, kur tam būtų geriausia vieta ir kur įgaučiau daugiausiai praktikos, o kur geriau tai daryti jeigu ne Niujorke?
Čia atvažiavau studijuoti muzikos verslo, programoje buvo įtraukta ne tik muzikos vadyba, bet taip pat visos smulkiausios muzikos industrijos dalys. Tai buvo vienas iš programų privalumų, kuris mane labai pritraukė.
Tikriausiai įstoti į universitetą Jungtinėse Amerikos valstijose buvo nelengva?
Tikrai taip, aš įdėjau nemažai jėgų tam, nes reikėjo rašyti nemažai rašinių, analizuoti tuometinius muzikos industrijos įvykius, gauti rekomendacijas iš žmonių, su kuriais buvau dirbusi. Tikrai nebuvo taip, kad pridaviau dokumentus ir laukiau rezultatų.
Laukdama studijų, aš daug ruošiausi ir ieškojau kuo įmanoma daugiau praktikos visose srityse, kad atvažiavusi į Niujorką galėčiau pati kažką pasiūlyti, o ne vien tik semtis žinių.
Kai kurių sričių specialistai neretai garsiai užsimena, kad daug daugiau jie išmoko praktikų metu, o ne teorinėse studijų žiniose. Ar būtų galima teigti, kad studijos Niujorke prisidėjo prie jūsų karjeros?
Žinoma. Mes kiekvieną paskaitą pradėdavome, kalbėdami apie tai, kas įvyko muzikos industrijoje, diskutuodavome, kaip tai gali paveikti tam tikras sritis, mus ir mūsų darbo paieškas. Atėjo suvokimas, kaip žmonės dirba Amerikoje ir globaliai.
Tikrai drąsiai galiu teigti, kad kiekvieną dieną savo darbe panaudoju kažką iš paskaitų, kurias turėjau.
Į Niujorką atvykote viena, ar pirmosiomis dienomis nesijautėte vieniša ir kupina baimės tokiame dideliame mieste?
Manau, kad pirmosios dienos priešingai, būna labai džiuginančios ir kupinos lūkesčių – didžiulis miestas, nauja patirtis. Sunkiausia man būdavo vakarais, kadangi esu labai artima su savo broliu ir tėvais, po kiekvienos dienos norėjau jiems paskambinti, papasakoti, ką naujo sužinojau, kaip sekėsi paskaitose, bet mus skirdavo laiko zonos. Tačiau pats miesto prisijaukinimas man tikrai nebuvo sunkus.
Mano kursiokai ir kambariokai taip pat labai palaikė mane. Aš labai troškau studijuoti muzikos verslą Niujorke ir būti kiek galima geriausia savo srityje, todėl turėjau šį tikslą ir jis mane labai stipriai stūmė į priekį.
Ina, o kaip kilote karjeros laipteliais, ar tai buvo sunku?
Vienas geriausių mano studijos programų aspektų buvo tas, kad nuolatos reikėjo atlikti praktikas. Pirmąją praktiką atlikau atlikėjų vadybos kompanijoje „Park Avenue Artists“, kurioje dabar ir dirbu. Pirmosios praktikos metu aš labai stengiausi, į darbą ateidavau pirmoji ir išeidavau paskutinė, vis siūlydavau savo idėjas. Man labai patiko, tai, ką aš dariau.
Taip pat jūs praktikas atlikote ir tokiose žymiose kompanijose kaip „Unison Media“, „Warner Bros“ ar vokiečių įrašų kompanijoje „Berthold Records“.
Po pirmosios praktikos, jie norėjo, kad likčiau. Tačiau aš troškau pabandyti ir kitas kompanijas, todėl sutarėme, kad grįšiu po baigimo. Norėjau jiems pasiūlyti iš savęs daugiau, pamatyti, kaip dirba įrašų kompanijos iš vidaus, norėjau tapti geresne vadybininke ir žinoti, ko galima reikalauti savo atlikėjams iš tokių įmonių.
Kaip atrodo jūsų darbo rutina?
Kiekviena diena darbe yra labai skirtinga ir tas man ypač patinka. Dabar dirbu atlikėjų vadybinėje kompanijoje, kartu su komanda džiaugiamės, kad neturime per daug atlikėjų, nes mes juos renkamės labai atidžiai.
Jeigu mes juos pasirenkame, turime jiems skirti 100 proc. savo laiko, todėl mes tuo ir skiriamės nuo kitų vadybinių kompanijų, kurios labai dažnai prisirenka labai daug atlikėjų ir jiems neskiria pakankamai laiko.
Taip pat savo kompanijoje turime įvairaus žanro atlikėjų, nuo pop muzikos iki klasikinio žanro atlikėjų. Mūsų sąraše yra tokie atlikėjai kaip Yebba, Time for three, Jordan Donica, Joshua Bell, Ashley Brown, Marco Foster, Mia Gladstone, Daniela Liebman, Ryan Silverman, Amy Dickson ir kiti.
Yebba visai neseniai įrašė dainą su Ed Sheeranu, o kartu su PJ Morton ji gavo ir „Grammy“ apdovanojimą.
Man ir pačiai sunku suvokti, kaip atrodo muzikos verslo užkulisiai, gal papasakotumėte, tai ką jūs ten darote?
Mes rūpinamės savo atlikėjais ir siekiame, kad jų karjera eitų tik aukštyn, o jeigu ji yra aukštame stovyje, tuomet siekiame ten juos ir išlaikyti. Dirbame su kiekvienu atlikėjų komandos nariu.
Paprasčiau tariant, vadybininkas eina iš karto po atlikėjo, visada šalia jo, todėl mes bendraujame su kiekviena komandos dalimi, siekiame, kad jie darytų viską, kas yra geriausia atlikėjui.
Atlikėjas rūpinasi tik tuo, kuo nori rūpintis. Vieni atlikėjai mėgsta būti įtraukti į verslo pusę, o kiti priešingai – nori būti tik studijoje ir kurti muziką, tuomet mes padedame išpildyti jų viziją.
O ar jūsų karjeroje pasitaikė tokių įvykių, kuriuos išskirtumėte kaip pačius geriausius?
Šie metai buvo absoliučiai fantastiški! (šypteli) Yebba laimėjo „Grammy“ apdovanojimą už nuostabų atlikimą, taip pat ji įrašė dainą su Edu Sheeranu, todėl teko dirbti ir su jo komanda, stebėti dainos išleidimą, vaizdo įrašo kūrimą.
Ji išleido dar vieną dainą ir su gerai žinomu Marku Ronsonu, todėl taip pat stebėjau ir šį kūrybinį procesą. Visai neseniai kartu su ja buvome Anglijoje, ji dainavo didžiausiame šou, kurį stebi net 12 milijonų žiūrovų.
Yra nerealus jausmas būti to dalimi, prisidėti prie tokio renginio organizavimo ir padėti atlikėjams sėkmingai siekti savo karjeros aukštumų. Tai buvo tikrai vienas iš didžiausių mano gyvenimo pasiekimų.
Filmuose muzikos verslo pasaulis dažnai vaizduojamas tarsi tai būtų tik vienas didelis vakarėlis su daugybę įnoringų žvaigždžių. Ar viskas tikrai taip ir yra?
Tiesą sakant, visada gali pasirinkti, ko tu nori. Vakarėlių tikrai yra ir jeigu tik yra noro, gali eiti ir bendrauti su įnoringomis žvaigždėmis, kurios, beje, dažnai tokios visai nėra.
Asmeniškai manęs tai tikrai netraukia, aš visuomet turiu būti darbe ir kiekvieną minutę pilnai susikoncentravusi, todėl vakarėliuose aš dažnai nesilankau. Iš tiesų, net ir žmonės, kurie dirba su didžiausių žvaigždžių komandomis, irgi nėra vakarėlių liūtai. Mes suprantame, kad kitą dieną turime grįžti į savo darbus, pilnai susitelkę.
Ne visi supranta, kiek daug darbo slypi už kiekvienos dainos ir kiekvieno albumo.
Jums tenka dirbti net ir su garsiausiais muzikos atlikėjais. Kokie jie yra iš tiesų?
Jie yra be galo malonūs, pavyzdžiui, Edas Sheeranas yra apskritai vienas maloniausių mano sutiktų žmonių. Jis įeina į kambarį ir absoliučiai kiekvieną apkabina, nesvarbu, kokias pareigas tu užimtum. Jis visada žiūri į žmogaus akis, o tu matai, kad tai yra iš tikrųjų nuoširdu.
Taip pat Markas Ronsonas yra labai malonus, ypatingai juokingas, gabus ir rūpestingas, jis taip rūpinasi mūsų atlikėja. Kai mūsų atlikėja Ybba laimėjo „Grammy apdovanojimą“, buvome vakarėlyje, kuriame iš tiesų buvo labai daug garsių muzikos atlikėjų. Ten teko susipažinti su Adele, kuri yra didžiulė Ybbos fanė ir be galo linksmas žmogus.
Muzikos industrija yra tarsi klubas, kuriame žmonės dalinasi viena didžiule aistra muzikai, todėl čia suktis yra labai smagu. Tiesą pasakius, man smagiau yra sutikti ne garsius atlikėjus, o komandą, kuri dirba su juo, nes jie padarė tokį didžiulį darbą ir sukūrė jų karjerą.
Jūsų darbas – iš tiesų labai atsakingas ir įtemptas, ar pavyksta atrasti laiko sau ir laisvalaikiui?
Visada stengiuosi atrasti laikos laisvalaikiui, nes žinau, kad jeigu turėsiu laisvą dieną ar dvi, savo darbe dirbsiu produktyviau. Visada darbe išnaudoju kiekvieną valandą, tam, kad turėčiau laisvo laiko.
O laisvalaikiu aš mėgstu valgyti. (juokiasi) Niujorkas yra nuostabus, nes čia gali atrasti apskritai bet kokią virtuvę, labai mėgstu atrasti naujus skonius.
Žinoma, einu į daug koncertų, lankausi kino teatruose, labai mėgstu vizualų meną, todėl einu į muziejus. O kartais aš tiesiog mėgstu skaityti knygą namie ar susitikti su savo draugais. Tačiau visada stengiuosi atrasti laisvo laiko dėl savęs. (šypteli)
Ina, jūs užimate aukštas pareigas, tačiau gyvenate itin brangiame Niujorko mieste. Ar, gyvendama čia, galite sau leisti išlaidauti tiek, kiek jūs norite?
Kiekvienas žmogus išlaidavimą supranta skirtingai ir tai daro kitaip. Aš leidžiu sau išlaidauti ir žinau, kur galiu pataupyti. Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip tu moki valdyti savo finansus, man pasisekė, nes aš to išmokau pakankamai anksti.
Jeigu atsuktumėte laiką atgal, ar kažką darytumėte kitaip?
Kažkada sakiau, kad jeigu man būtų pasakę, kiek mano darbas pareikalaus pastangų, kiek bus visokiausių kliūčių ir situacijų, tikrai būčiau pasakius – ne.
Tačiau dabar aš nekeisčiau absoliučiai nieko, nei savo studijų, nei praktikų, nei darbo pasirinkimo. Aš labai esu patenkinta, kur esu savo gyvenime ir žinau, kad atsidūriau čia, dėka visų savo patirčių ir darbo. (šypteli)
