Gerai apmokamas darbas su tokiais prekės ženklais kaip „Kenzo“, „Miu Miu“, „Nespresso“, „Honda“ ar „Bloomingdale‘s“, galimybė pačiai kurti savo sugalvotas fotosesijas, nominacija Globalios Lietuvos apdovanojimuose už Lietuvos vardo garsinimą visame pasaulyje, o kur dar ir neseniai iškeptos režisierės pareigos – tai tik dalis kūrėjos Aleksandros Kingo kasdienybės.
Nors pati fotografė ir reklamų režisierė jau kuris laikas savo gyvenimą kuria Anglijoje, moteris nepamiršta savo tėvynės, kartu su savo vyru ir sūnumi dažnai čia sugrįžta pas savo gimines. Papasakoti apie savo sėkmę, išskirtinius darbus ir svaiginančią karjerą užsienyje itin dideliu nuoširdumu spinduliuojanti moteris sutiko ir tv3.lt portalo skaitytojams.
Aleksandra, nors šiandien jūs esate žinoma fotografė užsienio šalyse, tačiau šį interviu pradėsiu paprastai – kaip jūs pati save pristatytumėte skaitytojams?
Kaip tik neseniai pati aš pakeičiau savo instagramo aprašymą ir prie fotografės pareigų pridėjau režisierės. Kol kas vis dar pirmiausia prisistatau kaip fotografė, vėliau pridedu ir antras, režisierės, pareigas.
Daugiausia fotografuoju madą ir reklamą, tačiau ir reklamoje yra jaučiamas labai didelis mados atspalvis. Dabar mane samdo dėl tam tikro įsimenančio stiliaus, net visos ne su mada susijusios kompanijos mane samdytų dėl to, kad norėtų gyvaus, spalvoto mados prieskonio.
Tačiau pastaruoju metu pradėjau daugiau režisuoti, viskas taip pat prasidėjo nuo nuotraukų, vėliau pasiūlė man sukurti nedidelį judantį paveikslėlį – „GIF“. Galiausiai viskas išsiplėtojo iki to, kad neseniai sukūriau savo reklamą televizijai. Be viso to, esu savo trimečio sūnaus Leono mama. (šypteli)
Aleksandra Kingo – sutikite, skamba ganėtinai nelietuviškai. Ar tai jūsų pseudonimas?
Taip, mano tikroji pavardė yra kitokia, o Aleksandra Kingo – pseudonimas. Kurdama tinklalapį, pamačiau, kad mano tikroji pavardė yra labai sudėtinga, jos teisingai niekas negalėdavo ištarti, tada ir supratau, kad labai toli su tokia pavarde nenueisiu, nes ji tiesiog žmonėms neįsimins.
Pradėjau skambinti močiutei ir klausti, ar mūsų giminėje, šeimos medyje yra įdomių pavardžių, nenorėjau nutolti nuo savo šaknų ir ji pasakė, kad šeimoje buvo giminaitė, pavarde Kingo. Man taip ir prilipo, be to man patinka būti su tokiu pseudonimu, kuris yra labai globalus – žmonėms lengviau ištarti, labiau įsimena.
Gyvenime su išsvajota specialybe ir savęs atradimu yra toks keistas fenomenas. Vieni, tarsi, gimsta žinodami, ko jie sieks savo karjeroje, kiti net ir visą gyvenimą blaškosi savo atradimų kelyje. O ar jūsų gyvenime buvo tas momentas, kai supratote „Štai, gal visai ir smagu būtų išbandyti fotografės karjerą“?
Tiesą sakant, visai neseniai vėl apie tai pagalvojau. Fotografuoti pradėjau ganėtinai anksti, kai dar buvau paauglė. Kartą atsidūriau ligoninėje, nieko rimto tuomet man nenutiko, bet tiesiog pažįstamas berniukas man atnešė į ligoninę juostinį fotoaparatą. Pradėjau fotografuoti ir, išėjusi po ligoninės, laksčiau po miškus, fotografavau pažįstamus.
Yra toks amerikiečių fotografas Ryanas McGinley, jis keliavo po Ameriką autostopu su modeliais ir fotografuodavo juos nuogus bėgiojančius po pievą, tai mano pradžios stilius buvo ganėtinai panašus, tik su žymiai mažiau nuogumo. (juokiasi)
Vėliau laimėjau vieną konkursą Lietuvoje ir gavau naują mobilų telefoną ir dar su internetu – tuomet man tai atrodė toks didžiulis laimėjimas! Kaip tik tada ėmiau ieškoti fotografijos studijų ir kur galėčiau to mokytis.
...ir taip atsidūrėte Londone?
Iš pradžių, aš net nenorėjau gyventi Londone, man atrodė, kad ten važiuoja visi, o aš geriau į kokį Paryžių nuvažiuosiu. Prieš studijas, aš laksčiau po įvairiausias stovyklas, keliavau po Europą autostopu ir kažkokiu būdu atsidūriau Londone.
Mane šis miestas sužavėjo galbūt dėl to, kad čia nutiko vienas po kito labai įdomių atsitiktinumų, kaip kokiame kino filme. Čia susiradome labai daug draugų, man ši atmosfera labai prilipo.
Tiesą sakant, iš pradžių aš save net kuklinausi vadinti fotografe, kai čia įsisuki į menininkų grupes, pamatai, kad vos ne kas trečias save pristato fotografu. Pamenu, vieno menininkų vakarėlio metu visiems ėmiau ir sakiau, kad dirbu fermoje, nes tiek daug buvo fotografų. (juokiasi)
Kaip manote, ar studijos prestižiniame Londono universitete prisidėjo prie jūsų fotografės karjeros?
Tai ganėtinai įdomus klausimas, nes atrodo, kad mano atveju studijų prireikė, bet ne tiek tam, kad kažko išmokčiau, o tam, kad atsidurčiau tarp teisingų žmonių.
Studijavau „University of the Arts London“, o tai yra itin prestižinė mokslo įstaiga menų srityje. Tuo metu studijos atrodė itin koncepcinės, pilnos tyrimų. Tiesą sakant, vienu metu tokia universiteto sistema sužlugdė mano norą fotografuoti, kadangi reikdavo prirašyti penkiasdešimties puslapių referatą, pridėti vos vieną fotosesiją, o dirbdama šioje industrijoje, dabar suprantu, kad niekas taip nevyksta.
Idėja gali būti itin paprasta, bet labai stipri.
O studijų metais galvodavau atvirkščiai – ką nufotografuoti, kad galėčiau parašyti kuo daugiau ir gauti geresnį pažymį. Nors, kai pagalvoji, aš dabar esu, kur esu, tai gal ir buvo tos studijos visai neblogai... (šypteli)
Taip pat studijos man davė labai daug pažįstamų žmonių, parašai vienam iš stilistų kurso, kitam iš dizainerių, vizažistų ir sukuriame kokį bendrą darbą.
Jūs dažnai kartojate, kad jauni žmonės turėtų suvokti tai, jog studijos nesuteiks stebuklingos tabletės ir per vieną dieną jie neišmoks visų profesinių paslapčių, todėl jauni žmonės turėtų bandyti dar studijų metais asistuoti fotografams. O pati jūs ar priimate į fotosesijas tokius studentus?
Matote, yra įvairiausių fotografijos projektų – vieni iš jų labiau stresiniai, kitų iš viso negali afišuoti, kol nėra pagaminto galutinio produkto, nes to neleidžia sutartis. Tačiau, kai vyksta mažiau stresinės fotosesijos ar kiti darbai, priimu mielai.
Tiesą sakant, aš pati niekada neasistavau, manau, kad man šiek tiek pasisekė, nes atsiradau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, padedant socialiniams tinklams.
O kaip atrodė jūsų karjeros etapai, kaip skynėtės kelią iki fotografijos „olimpo viršūnės“?
Studijuodamas mados fotografiją, esi visiškai priklausomas nuo daugelio aspektų: turi belstis į daugybę durų, kad gautum gerą modelį, gerus drabužius, žurnalų dėmesį. Kai esi mažas ir jaunas, niekam tavęs nereikia.
Tuo metu pradėjau galvoti, ką noriu veikti ir po studijų dirbau mažus darbus, fotografijas kūriau tiesiog savo namuose. Pradėjau pirkti popierių, draugams paišydavau nagus, nupurkšdavau rožine spalva bananą ir tiesiog bandžiau, fotografavau.
Tai man leido labai greitai savo portfolio sukurti iš naujo, tam visiškai nereikėjo didelės komandos, užteko keleto žmonių, supratau, kad man patinka toks darbo metodas.
Kaip tik tada sparčiai išsiplėtė „Instagram“ tinklas, pajutau, kad mano paskyra yra mano asmeninė reklamos platforma ir esu žymiai mažiau priklausoma nuo žurnalų, tinklaraščių.
Instagramas yra didžiulė draugiška bendruomenė, kurioje nuolatos visi dalijasi darbais, bendrauja, o tai man davė didelę laisvę. Pradėjau kurti, tai, ką noriu, atsirado darbų ir viskas kažkaip įsibėgėjo. Dabar esu patenkinta savo darbais, jie man suteikia meninio pasitenkinimo.
Jūsų darbų unikalumas ir išskirtinumas – ryškios spalvos. Ar jos dominuoja ir jūsų gyvenime, aprangoje, spintoje?
Ryškios spalvos natūraliai vienu metu atsirado ir nuotraukose, ir gyvenime. Pamenu, dar universiteto laikais, renkdavausi juodai, nes aplink buvo daug mados studentų, kurie dėvėdavo madingus, prabangius rūbus, tikriausiai norėjosi pritapti. Po universiteto mano gyvenime buvo sustojimo metas, kai įnirtingai galvojau, ką aš pati mėgstu, kuo noriu būti.
Nebuvo vieno kertinio taško, kai pasakiau „Viskas, fotografuosiu tik spalvotai“, tai išsivystė natūraliai. Mane visada žavėjo spalvų kontrastai, o tai persiteikia ir mano aprangoje, dabar spalvotai apsirengti mėgstu vien dėlto, jog tai sudaro mano kaip asmenybės visumą, tai mano įvaizdžio dalis.
Jūsų kurtose fotografijose netrūksta ir savitai perteikto humoro, neretai net ir rimtas pasaulines problemas stengiatės pavaizduoti su šlakeliu ironijos.
Taip, savo darbuose nevengiu humoro, tai man atrodo visai linksmas mano rusiško, lietuviško ir britiško humoro mišinys. (šypteli) Mano fotografijos ironiškos, jose kupina ir saviironijos, kadangi pati mėgstu iš savęs pasijuokti, nors tuo pačiu esu ir labai jautri.
Kai buvau paauglė, kaip ir visi, turėjau tam tikrų kompleksų, todėl natūralu, kad įvairiausių atsakymų ieškojau internete. Mąsčiau, kaip turi atrodyti šiuolaikinis žmogus, o internetas tiesiogine to žodžio prasme ant tavęs numeta galimybę atsakymų ir patarimų – nereikalingos informacijos.
Pamenu, vieną kartą, būdama paauglė, perskaičiau, kad jeigu tavo blakstienos neauga, reikia jas nukirpti – ačiū dievui, kad tada to nepadariau. Arba, pavyzdžiui, reikia valgyti daug kopūstų, kad augtų tavo krūtinė. Tai skamba juokingai, bet taip ir kyla idėjos mano darbams.
Galima sakyti, kad darbams jus įkvepia kasdieninis gyvenimas ir problemos, su kuriomis susiduria bene visi?
Man visi dalykai darbuose ateina natūraliai, daug idėjų kyla iš tikro gyvenimo, o dalis jų iš mano pačios gyvenimo. Jeigu atkreipėte dėmesį, mano beveik visi darbai yra apie moteris, o tai reiškia, kad jie visi yra šiek tiek apie mane ir žmones aplink.
Aš mėgstu paimti tam tikrus gyvenimo siužetus ir pastumti juos link absurdo. Akcentuoju dalykus, kurie rūpi man ir žmonėms aplink, ypač man patinka internetiniai memai, tai tarsi žmonijos atsakymas į dalykus, kurie yra svarbūs ir atsitinka pasaulyje, jie – humoristinis atsakymas į tai.
Nenoriu būti žmogus, kuris ragina gyventi pagal vienokias ar kitokias taisykles, todėl man yra ypač aktualu kalbėti apie svarbesnius dalykus per humorą, ne tik apie madą ir ryškias spalvas.
Aleksandra, kada nors susimąstėte, ar būtumėte tiek pasiekusi, jeigu nebūtumėte išvažiavusi į užsienį?
Nežinau, tiek ir tiek pat gal tikrai ne, bet gal būčiau pasiekusi kažko kito. Iš tiesų, aš Lietuvoje niekada nedirbau, čia rinka žymiai mažesnė, yra daug talentingų fotografų, bet taip pat, manau, kad jie turi ir dažnai fotografuoti, to, ko nenori.
Žinoma, Lietuvoje aš neprapulčiau, čia industrija tampa daug europietiškesnė ir smagu tai matyti. Žmonės ima suprasti menininkus ir jų darbus, atsiranda vis mažiau pasiūlymų „Ar gali mane pafotografuoti už šimtą eurų kaip draugui?“, o tai mane džiugina, kadangi kiekvieno darbas tampa įvertintas.
Įsivaizduokite penkiolikmetį, kuris kiekvieną vakarą, prieš užmigdamas, svajoja, kaip vieną dieną jis tampa žinomu fotografu. Ką jam patartumėte?
Manau, kad tam nėra universalaus recepto. Šiandien nereikia nieko bijoti, o veikti čia ir dabar – publikuoti savo darbus galima net neišvažiavus iš Lietuvos, nereikia laukti, kol įstosi, kol tave kažkas pastebės, ar sulauksi atitinkamo amžiaus. Gali būti ir penkiolikos, ir šešiolikos, suburti savo sekėjus, siųsti savo darbus.
Čia kalbu daugiau apie menininkus, bet man atrodo, kad tai liečia visas profesijas. Domėtis naujovėmis reikia čia ir dabar, o informacijos galima rasti visur. (šypteli)
