Yra pasaulyje nepaprastai įspūdingų vietų, kurios baigia sunykti. Gali būti, kad ateities kartos šio grožio jau nebeišvys arba pamatys kiek kitokį. Susipažinkite su keturiais nykstančiais pasaulio stebuklais.
Nepamirštamoji Venecija
Venecija (Wikimedia Commons nuotr. )
Vienas gražiausių pasaulio miestų – Venecija – pastatytas ant 118 salų, tarpusavyje susijungusių daugybe tiltų. Nuo pat įkūrimo dienos šis miestas gražuolis kenčia nuo nuolatinės drėgmės ir ore tvyrančios grėsmės, kad jį galiausiai pasiglemš jūra. Dėl geologinių žemės plokščių poslinkių ir kylančio jūros lygio miestas išties pamažu grimzta į vandenį – kas dešimtmetį po daugiau nei šešis centimetrus. Taigi šio šimtmečio pabaigoje Venecijos miesto pražūtis gali būti neišvengiama. Vis dėlto jį bandoma saugoti – ketinama įdiegti milijardų dolerių vertės geležinius šliuzus, kurie reguliuotų potvynių bangas Veneciją supančioje lagūnoje ir sustiprintų erozinius barjerus. Ši gelbėjimo misija jau pasiekė tarptautinį mąstą.
Kai atvyksite į šį nuostabų Italijos miestą, greičiausiai jis jus sužavės. Siauri gatvių labirintai, šimtai tiltų, daugybė kanalų, didinga architektūra, nuostabūs kranto fasadai, tiltų puošyba. Neblogas būdas susipažinti su Venecija – apiplaukti ją gondola. Tokiu būdu galite nusikelti iš Didžiojo kanalo į rečiau lankomus, tačiau ne mažiau įspūdingus vandens kelius. Vis dėlto Didysis kanalas – svarbiausia miesto dalis. 1495 metais Prancūzijos karalius Čarlzas VII pavadino jį „gražiausia gatve pasaulyje“. Visa laimė, kad nuo to laiko vizualiai ji pasikeitė nedaug. Išskyrus grėsmingą drėgmę, kuri namų sienomis lipa vis aukščiau.
Amazonės atogrąžų miškai
Tahuamanų atogrąžų miškai (Age fotostock nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Amazonės atogrąžų miškai dengia daugiau nei tris milijonus kvadratinių kilometrų žemės paviršiaus. Čia galima rasti daugiau nei trečdalį viso pasaulio augalų ir vabzdžių rūšių. Tai tikra egzotinių būtybių vaivorykštė – pradedant tukanais, tauriaisiais elniais ir baigiant rožiniais delfinais. „Neeilinis Amazonės gamtos grožis priklauso nuo ypač sudėtingos regiono ekosistemos“, – sako knygos „The Amazon: The Bradt Travel Guide“ autorius Rogeris Harrisas. O grėsmė Amazonės atogrąžų miškams slypi štai kur – daugiau nei 20 procentų miškų jau iškirsti medienai arba sudeginti, kad būtų įmanoma kurti ūkius. Didžiuliai miškų plotai nyksta su kiekviena diena. Yra vietų palei Amazonės upę, kurios nusėtos tankiais senais medžiais, o atsisukę į kitą upės pusę galite išvysti milžiniškus iškirstų miškų plotus. Toks kontrastas sunkiai suvokiamas ir visiems tarsi norėtųsi šį procesą sustabdyti, tačiau jis toliau vyksta.
Didysis barjerinis rifas
Jeigu pasakytume, kad Australijos Didysis barjerinis rifas – didžiausias pasaulyje koralinis rifas, Australijos vyriausybė pridurtų, kad jis – „vienintelė gyva organinė ekosistema, matoma iš kosmoso“. Ir tai – visiška tiesa. Koralinį rifą sudaro maždaug 3 000 rifų ir 600 salų, nusidriekusių 2 000 kilometrų palei šiaurės rytų Australijos pakrantę. Čia gyvena neįtikėtina daugybė gyvūnų rūšių: žalieji vėžliai, delfinai, banginiai, daugiau nei 200 paukščių rūšių, 1 500 žuvų, 4 000 moliuskų ir daugybė koralų rūšių.
Didysis barjerinis rifas (nuotr. Flickr.com) (nuotr. Gamintojo)
Vis dėlto tokia gausa taip pat gali išnykti. Didžiojo barjerinio rifo „Marine“ parko valdžia ėmėsi priemonių ir stengiasi mažinti vandens taršą, išsaugoti pakrantės pelkynus ir nustatyti apribojimus bet kam, kas šioje vietoje ketina ką nors daryti. Globalinis atšilimas – dar vienas iššūkis rifui – kylanti jūros temperatūra sukelia didelių plotų koralų spalvų pokyčius, paveikia jų audinius. Klimato pokyčius stebinti specialistų grupė pranešė, kad iki 2030 metų pakis didžioji dalis koralų rifų, o iki 2050 ji bus paskelbta praktiškai išnykusia ekosistema.
Neįprastos Galapagų salos
Milžiniški sausumos vėžliai ropoja per lavos uolas, o iguanos, kurias įprasta matyti sausumoje, neria giliai į jūrą. Neįprastai prisitaikiusi augalija ir gyvūnija kažkada paliko didelį įspūdį Charlesui Darwinui, kai jis 1835 metais apsilankė Galapagų salose – būtent tokie vaizdai paskatino mokslininką atrasti natūralios evoliucijos dėsnį.
Galapagų salos (nuotr.flickr.com) (nuotr. Gamintojo)
Tiesą sakant, Galapagai, kuriuos sudaro 14 didesnių ir daug miniatiūrinių salelių, tarp paminėtų keturių nykstančių pasaulio vietų kol kas mažiausiai biologiškai suniokoti. Vis dėlto tarša, žvejyba ir ypač turizmas labai kenkia natūraliai regiono augmenijai ir gyvūnijai. Prieš keliolika dešimtmečių ši vieta buvo beprasmiškai naikinama iš malonumo ar nuobodulio. Antrojo pasaulinio karo metais gamtai itin pakenkė amerikiečių kariškiai. Vėliau, atvykus žmonėms, jų atvežti gyvūnai ėmė kelti grėsmę vietinėms rūšims. Naminiai gyvuliai, ypač ožkos, taip pat iš laivų pabėgusios žiurkės įsikūrė salose, todėl sumažėjo maisto vietiniams gyventojams, naujieji gyvūnai atsivežė ir ligų. Daugelis salų gyventojų neturėjo natūralių priešų, todėl buvo patiklūs ir nemokėjo apsiginti. Atvežti augalai taip pat gerokai užgožė vietines rūšis. Taigi nieko nestebina mokslininkų įspėjimai, kad žmonių invazijos gamtai padariniai gali būti negrįžtami. Vis dėlto per pastaruosius 15 metų čia apsilankiusių turistų skaičius bene patrigubėjo, o Galapagų nacionalinio parko darbuotojai jau riboja prieigą prie tam tikrų regionų.
Parengė Rasuolė Čepulinskaitė
