Nuvežęs pagalbą ukrainiečiams, Marius pateko į apšaudymą – teko pačiam gintis ir atsišaudyti. Vyras pareiškė norą pasilikti ir padėti kariams gintis nuo rusų. Nors iš pradžių ukrainiečiai abejojo, tačiau vėliau nusprendė, kad Mariaus pagalba karo fronte jiems pravers.
„Iš pradžių Ukrainos kariuomenė abejojo, nes buvau be patirties, bet paskui, kai mus apšaudė, aš turėjau dalyvauti toje operacijoje ir tada jie pasakė, kad norėtų, jog pasilikčiau ir toliau, nes aš tiek fiziškai, tiek emociškai svarbus. Dabar Ukraina mano paties skaudulys darosi, kuo toliau, tuo labiau į širdį rėžiasi“, – sako jis.
Pirmoji diena karo lauke, kai aplink šaudo ir sprogdina bombas, kėlė baimę, tačiau dabar tai tapo Mariaus kasdienybe. Vyras pasakoja, kad nuvykęs į Ukrainą ir ginklu naudotis beveik nemokėjo.
„Ginklais naudotis mokėjau minimaliais – žinojau, kaip užtaisyti, nuleisti gaiduką. Paskui aš viską turėjau išmokti labai greitai nuo pat pagrindų. Išmokau“, – pasakoja jis.
Į Lietuvą grįžo technikos
Sekmadienį Marius buvo grįžęs į Lietuvą, tačiau tik trumpam – pirmadienį jis vėl buvo kelyje, važiavo atgal į Ukrainą, Chersono miestą:
„Buvau grįžęs į Lietuvą, nes mes neturėjome automobilių, termovizorių, optikos, dronų. Skirmantas Malinauskas mums viską nupirko iš savo lėšų. Vakar aš autobusu nuvažiavau iki Varšuvos, o iš ten mane pasiėmė Skirmantas, o šiandien su viskuo grįžtu atgal“.
Po mėnesio, praleisto Ukrainoje, Marius pirmą kartą nakvojo minkštoje lovoje, bet miegas ramus nebuvo:
„Atrodo, kad mėnesis nėra labai ilgas laiko tarpas, tačiau tas miegas ir dabar toks buvo, kad vos ne ausis ištempęs klausai ir lauki, kur koks sprogimas ar kas nors šaudymas. Per šį mėnesį pirmą kartą tikrai minkštai išsimiegojau nuo karo pradžios.
Šiaip miegame karo vietose, paskutinę savaitę miegojome sugriautuose pastatuose. Kai grįžti į dalinį, vis tiek miegi ant žemės pasitiesęs kilimėlį ir miegmaišį“, – apie karo kasdienybę pasakoja vyras.
Sulaukė pagalbos
Ukrainoje yra įkurti ir užsieniečių legionai, tačiau pačiam Mariui Chersone dar neteko jų matyti. Savo būryje jis yra vienintelis užsienietis.
„Aš pats savo būryje esu vienintelis lietuvis tarp ukrainiečių. Visi jie yra savanoriai, kariai profesionalai, nes jie nuo 2014 metų kovojo Donbase. Ukrainiečiai yra labai vieninga tauta“, – sako vyras.
Karo pradžioje ukrainiečiai jautė labai didelį technikos trūkumą. Pasak Mariaus, rusai turėjo žymiai pranašesnę žvalgybos techniką, pradedant nuo naktinio matymo technikos ir bepiločių dronų iki tiesioginiai kovai reikalingos ginkluotės.
„Mes kariauti pradėjome su medžiokliniais šautuvais. Mes su medžiokliniais – jie su kalašnikovais“.
Dabar, pasak vyro, sunkumų dar yra, tačiau pamažu atsiranda žmonių, kurie remia būtiniausiais daiktais ir karine technika. Šiuo metu Mariaus būrys didžiausios pagalbos sulaukė iš žurnalisto Skirmanto Malinausko.
„Skirmantas Malinauskas surinko konkrečią pinigų sumą. Už tuos pinigus nupirko mums automobilių. Iš savo pridėtų pinigų nupirko mums dronus, kitos įrangos.
20-ą karo dieną iš vienos organizacijos gavome 5 termovizorius ir iš kitos 2 siuntinius maisto. Daugiau nieko. Jie gyrėsi, kad gavo milijonus eurų. Man pinigai nesvarbu, man svarbu rezultatai – kas iš jų nupirkta ir ką mes gauname. Aš vos išsiprašiau 5 termovizorių.
Ačiū Dievui, mums Skirmantas padės, nebereikės pas nieką veltui prašinėti. Gal mes Skirmantui atrodome herojai, bet jis yra mūsų herojus. Jis nesiviešina, o tiesiog mums padeda. Dabar jis padės ne tik mūsų būriui, bet ir kitiems. Atrodo, kad žmogus iš miegamojo, bet pasirodo, kad žmogus iš didžiosios raidės“, – džiaugiasi jis.
Tiesa, tiesiogiai norinčių žmonių yra daug, tačiau vyrui paprasčiausiai trūksta laiko su jais susisiekti ir bendrauti. „Mačiau, kad daug žmonių siūlo pagalbą, ačiū jiems visiems“, – priduria Marius.
„Jie žino, kur eina“
Nors buvo nemažai kalbama apie tai, kad Rusijos kariai atvykę į Ukrainą nežinojo, kas jų laukia, tačiau Marius sako, kad yra priešingai.
„Visi rusai žinojo, kur jie eina. Jie visi atėjo su pasirašytais kontraktais, nebent jie visiškai neskaito, kas ten parašyta. Jie visi žino, kur eina, ką daro, žino savo funkcijas. Kita kalba, kad jie nėra profesionalai.
Esame pagavę vieną tankistą. Jis sakė, kad pagal profesiją yra tankistas, bet šaudyti nemoka. Bet jie visi taip sako. Iš kitos pusės, yra du keliai jiems – eiti su kontraktu ir gauti daugiau naudos, pinigų arba būti mobilizuotiems ir nieko negauti. Jie pasirenka kontraktą“, – sako vyras.
Marius sako, kad praėjusią savaitę jo būriui pavyko iš rusų atkovoti 150 kilometrų teritorijos ir nustumti juos atgal.
„Mes širdyse ir mintyse esame geriausi. Bet kuris kovotojas turi viltį iškovoti ir laiko save pranašesniu už priešą, tol kol jo nepaguldo ant žemės ar ringe, ar kare. Aišku, pas mus technikos trūko, bet sukomės su tuo, ką turėjome. Rezultatai geri. Matome, kad Ukraina neužimta. Ukraina ir nebus užimta. Kuo daugiau pagalbos gausime, tuo stipresni ir būsime“, – sako jis.
Pasak vyro, daugiausiai pagalbos šiuo metu suteikia Jungtinės Amerikos Valstijos, Lenkija ir Slovakija. Jis priduria, kad norintiems padėti ir paaukoti Ukrainai, tai reikia daryti labai apgalvojus.
„Pagrinde remia Amerika, ji duoda pinigų į biudžetą. Mūsų vadai iš jų ir perka visą reikiamą techniką. Lenkai labai stipriai remia. Kai iš lietuviškų organizacijų negavau automobilių, kreipiausi į lenkų organizacijas. Slovakai daug rėmė.
Labai siūlyčiau atsirinkti, kam aukoti pinigus, o geriausia aukoti reikalingais daiktais. Iki mūsų taško tik vieną kartą buvo atvežę siuntą, bet daugiau nebevažiuoja ir turbūt nebevažiuos. Tenka patiems pasiimti. Manau, kad dabar Skirmantas Malinauskas sugebės mums suorganizuoti ir maisto tiekimą. Jis vyras iš didžiosios raidės“, – sako Marius.
