Rytų Turkijoje, ant Ararato kalno, tyrinėtojai teigia atradę septynis didžiulius medinio laivo skyrius. Manoma, kad garsiausio senovės istorijoje laivo - Nojaus arkos - liekanų paieškos gali būti baigtos.
99,9 procento
Penkiolika religijos tyrinėtojų, kinų ir turkų, tvirtina turėję galimybę dirstelėti į biblinius laikus, o tai, ką jie išvydo, leido patikėti, kad Nojaus arka iš tiesų egzistavo. Jie tiki, kad legendinė arka, kuria per pasaulinį potvynį prieš maždaug 4800 m. plaukė Nojus, jo šeima ir įvairiausi žvėrys, galiausiai rado uostą.
“Nesame 100 procentų tikri, kad tai Nojaus arka, bet 99,9 procento neabejojame, kad tai tikrai ji", - sakė Jeng Ving-čengas (Yeung Wing-cheung), filmo kūrėjas, dirbęs drauge su krikščionių fundamentalistais, tyrinėjančiais kalnus.
Nustatė medienos amžių
Pasak tyrinėtojų, mediena, paimta iš vietos, esančios beveik 3962 m virš jūros lygio, gali būti datuojama 2800 m. pr. Kr. - maždaug tuo pat metu, kaip manoma, Nojus pastatė savo laivą. Tyrimai atlikti remiantis anglies radioaktyviuoju skilimu.
Komandos nariai pabrėžia, kad statinyje, kurį spalį jie aptiko ant Ararato kalno, yra patalpų su medinėmis sijomis, kurios idealiai tiktų laikyti gyvūnams.
Vaizdo medžiagoje, kurią pateikė tyrinėtojai, iki šiol slepiantys tikslią savo atradimo vietą, matyti statinys su atskiromis patalpomis, durimis, laiptais ir vinimis.
Net jei jie ir rado tai, ko ieškojo, norint susieti šį atradimą su Nojaus arka, reikia atsakyti į kai kuriuos klausimus. Pirmiausia - ar data, nustatyta remiantis anglies radioaktyviuoju skilimu, išties tiksli?
Jei tai iš tiesų Nojaus arka, atradimas neabejotinai taps didžiausiu įvykiu archeologijos istorijoje, ką jau kalbėti apie tai, kad bus galima patvirtinti vieną garsiausių Biblijos istorijų.
Vietinės turkų žinybos ketina prašyti Vyriausybės Ankaroje kreiptis į UNESCO dėl Pasaulio paveldo statuso suteikimo. Norima, kad radinio vieta būtų apsaugota, kol bus atliekami archeologiniai kasinėjimai.
Paieškos trunka šimtmečius
Bandymai atrasti garsiausio biblinių laikų krovininio laivo liekanas siekia kone pačius biblinius laikus (ar bent jau tą laikotarpį, kai gyveno senovės istorikas Juozapas Flavijus).
Būties knygoje, kuri yra pirmoji Senojo testamento knyga, Dievas liepia Nojui pastatyti trijų aukštų ir ilgesnį už mūsų laikų futbolo aikštę laivą. Gyvūnai buvo atgabenti vėliau, po du. Jie neva turėję rasti prieglobstį laive šalia Nojaus ir jo šeimos ir išsigelbėti nuo potvynio, kuris buvo pasiųstas kaip bausmė nusidėjėliams.
Šia istorija buvo tikima iki XIX a., kai mokslininkai ėmė ieškoti pasaulinio potvynio įrodymų.
Amžiams bėgant 5165 m aukščio Ararato kalnas ir šalia esantis laivo formos Durupinaro uolų masyvas tapo arkos ieškotojų pamėgtomis vietomis. Tačiau kai kas arkos ieškojo ir Turkijai priklausančioje Juodosios jūros dalyje bei Irane.
Regis, arkos buvimo įrodymų atsiranda kone kas porą metų, ir ne visada toje pačioje vietoje.
Prieš ketverius metus, po dešimtmetį trukusių tyrimų, Amerikos nacionalinio saugumo analitikas Porčeris Teiloras (Porcher Taylor) pareiškė, kad iš palydovo darytoje nuotraukoje šiaurės vakarinėje kalno dalyje matyti kažkokie keisti pokyčiai, kurie gali būti Nojaus arkos liekanos.
Paskutinį kartą viena ekspedicija 2007 m. rado medinį statinį “neįprastoje uoloje", esančioje 4480 m aukštyje Ararato kalno šlaite.
Informacija
Būties knygoje Nojaus arkos istorija aprašoma 6-9 skyriuose.
Istorija pasakoja, kaip Dievas, paskatintas žmonių nedorumo ir pagedimo, pažada pasiųsti į Žemę visa nuplausiantį potvynį.
Nojų laikydamas vieninteliu išsigelbėti vertu žmogumi, Dievas liepia jam pastatyti didelį laivą, arką sau, savo šeimai ir pasaulyje gyvenančių gyvūnų rūšių atstovams.
Nojui baigus savo darbą ir Dievui atsiuntus po du kiekvienos rūšies gyvūnų atstovus į arką, potvynio vandenys taip pakilo, kad visa, kas gyva (išskyrus žuvis), buvo sunaikinta.
Potvyniui nuslūgus, Dievas prisiekė niekada daugiau nebesiųsiąs potvynių žmonijai naikinti.
Skeptikai
Oksfordo universiteto senovės istorijos dėstytojas Nikolas Parselas (Nicolas Purcell) abejoja: “Jei 2800 m. pr. Kr. potvynio vandenys galėjo 3657 m aukštyje užtvindyti Euraziją, kaip tuomet galėjo išlikti Egiptas ir Mesopotamija, jau tada buvę kelių šimtmečių senumo?"
Archeologas iš Kornelio Peteris Janas Kaniholmas (Peter Ian Kuniholm), dešimtmečius domėjęsis Turkijos istorija, pareiškė, kad pastarasis atradimas yra “nesąmonė". “Pasaulyje nėra tiek vandens, kad būtų buvę galima užkelti laivą į tokį aukštį", - pastebi P.J.Kaniholmas.
Archeologas ir istorikas Polas Zimanskis (Paul Zimansky) pabrėžia, kad Būties knygoje nurodoma, jog arka nusileido ant Urartu kalno (Ararato), tačiau nenurodoma konkreti vieta. Jis taip pat abejoja, ar tais laikais Turkijoje buvo potvynis. “Mes žinome, kas tuo metu dėjosi Turkijoje archeologiniu požiūriu, jokių ypatingų pokyčių nebuvo užfiksuota", - teigia mokslininkas.
Parengė Rolanda Strimulienė.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
