Naujienų portalui tv3.lt R. Filejeva pasakojo, kad dukra sportinius pramoginius šokius lanko nuo 4,5 metukų, o dabar jai jau 12, tačiau Rūta šypsosi – panašu, jog dukra šioje veikloje eis toli.
Tačiau apie viską nuo pradžių. Emilijos gyvenime šokiai atsirado kone atsitiktinai – R. Filejeva ieškojo veiklos, kuri tiktų ir patiktų mergaitei.
„Iš tiesų, atsirado netikėtai, tiesiog ieškant, kas labiausiai tiktų mergaitei, kuri yra aukštaūgės mamos vaikas. Visada pirmiausia galvojau apie tai, kad vaikas turėtų gražią laikyseną, kad būtų sportiškas. Šokis mergaitei atrodė kaip tinkama veikla“, – kalbėjo pašnekovė.
Varžybose skina laurus
Kadangi šokius E. Lazauskaitė lanko dar nuo pat vaikystės, Rūta neabejoja, kad, greičiausiai, šokius dukrai parinko ji pati, tačiau buvo pasiryžusi leisti dukrai išbandyti viską, kol atras mėgstamą veiklą.
„Ji tuo metu buvo tikrai pakankamai maža mergaitė ir, greičiausiai, parinkau aš. Bet tikrai nebuvo, kad būčiau ta mama, kuri įgyvendina savo neįgyvendintus lūkesčius per savo vaiką. Tiesiog, rinkausi, kad būtų netoli namų, kad būtų sportas ir kartu grožis. Galvojau, kad eisim su dukra per būrelius tol, kol jai patiks. O jai patiko iš pat pirmo karto ir ji pasiliko“, – šypsosi apie dukros aistrą šokiams pasakodama R. Filejeva.
Tiesa, neseniai įvyko keletas pokyčių – pasikeitė dukros šokių partneris ir šokių mokykla. Rūta su šypsena pasakoja, kad Tauras Grigaliūnas šokti pakvietė pats, o treniruotės šokių studijoje „Spindulys“ duoda pirmuosius vaisius, kurie itin saldūs.
„Mes nusprendėme keisti šokių mokyklą, nes jutome, kad talentingas vaikas dėl kažkokių priežasčių negali tobulėti.
Aš pati asmeniškai priėmiau sprendimą, kad turiu pasikliauti širdimi ir eiti ten, kur mus kviečia. O mus pasikvietė berniukas šokti kartu, mes nuėjome ir dabar, šiemet, jau dvejose varžybose jie yra absoliutūs pirmos vietos nugalėtojai.“
Emilija – daugybės šokių varžybų, vykstančių Lietuvoje ir kaimyninėse užsienio šalyse, finalininkė, aukščiausių vietų laimėtoja.
Ilgos valandos darbo
Tačiau už kiekvienos pergalės slypi ilgas ir sunkus darbas. Per savaitę į treniruotes dukra keliauja tikrai ne vieną ir ne du kartus.
„Treniruotės vyksta kiekvieną dieną, kartais ir savaitgaliais. Vyksta bendra treniruotė ir papildomos pamokos, kurios kartais siekia keturias, kartais netgi penkias per savaitę. Tai viso kokios 11 treniruočių per savaitę. Tai išties daug“, – dukros treniruotes skaičiavo R. Filejeva.
Ilgos valandos treniruojantis ir ruošiantis varžyboms Emilijos negąsdina – greičiausiai, daugiau klausimų ir abejonių dėl krūvio kyla mamai.
„Jeigu ji per tiek metų man būtų pasakiusi nors vieną kartą: „Mama, gal nebereikia“, aš tikrai būčiau labai stipriai pasvarsčiusi ir stebėjusi ar ne laikas sustoti. Galbūt aš jai daug kartų esu sakius, kad, na, gal nereikia, gal pavargai, stebėdama jos reakciją į tai ar aš tikrai neklystu, kad mano vaikas tiek daug sportuoja ir dirba.
Nei karto iš jos lūpų neišgirdau „pavargau, nebenoriu, nebeisiu“. Ji į treniruotes išvažiuoja 1,5-2 val. anksčiau“, – kalbėjo pašnekovė.
Tačiau Rūta įsitikinusi, jog Emilijos sėkmę lemia jos atkaklumas ir viduje slypinti menininkės gyselė:
„Ji yra labai užsispyrusi, darbšti salėje ir, manau, kad, galbūt, aš pataikiau, galbūt tai yra jos talentas. Ji yra labai meniškos sielos. Kai sujungi darbą ir menišką sielą, greičiausiai, iš to gaunasi labai neblogas rezultatas“, – šypsosi pašnekovė.
Karantino metu sportinių šokių treniruotės nebuvo sustoję, tačiau Rūta su Emilija veiklą porai mėnesiu pristabdė savo iniciatyva, nes suprato, kad įsisukusi pandemija – ne juokas.
„Buvome sustoję pačios savarankiškai, nes pandemiją priimam kaip baisų dalyką. Tikrai nebuvau ta pamišusi mama, kuri bet kokia kaina veda savo vaiką sportuoti. Buvome sustoję maždaug dviem mėnesiams, po jų ėmėme individualias treniruotes, kad neprarastų įgūdžių, o galiausiai, po truputėlį, grįžome ir į bendras. Sportiniai šokiai karantino metu nebuvo sustoję nei viena dienai, jų užsiėmimai vyko visada“, – pasakojo R. Filejeva.
Minčių atsisakyti šokių nekyla
Moteris svarsto, kad, greičiausiai, jei anksčiau būtų žinojusi, kiek šiai veiklai reikia lėšų, galbūt nebūtų vedusi dukros šokti. Tačiau Rūta įsitikinusi – tai puiki investicija į vaiko talentą.
„Iš tikrųjų, jei atsukčiau laiką atgal, to gal būčiau ir nedariusi, nes tai yra profesionalus sportas, reikalaujantis ne tik labai daug pastangų, bet ir daug pinigų. Bet tuo metu aš negalvojau apie tai. Šiandien tikrai visiškai to nesigailiu, nes investuoju į savo mažąjį talentą“, – pasakojo moteris.
Į nemažą sumą įeina ne tik treniruotės, bet ir apranga, bateliai. Mama džiaugiasi, kad, kol kas, kiekvienam pasirodymui nereikalingas vis naujas įvaizdis, tačiau tas laikas nenumaldomai artėja.
„Tai yra labai brangūs, mano akimis, dalykai. Bateliai kainuoja nuo 70 eurų ir daugiau, o viena suknelė remiasi į 1000 eurų ir daugiau. Aš džiaugiuosi, kad mums kol kas nereikia kiekvienam pasirodymui skirtingos suknelės, ji dar šoka jaunių grupėje, kur sezonui užtenka keletos suknelių. Bet artėja laikas, kai, greičiausiai, kiekvienam šokiui, kiekvienam pasirodymui reikės daugiau suknelių. Žvelgiu į priekį su pakankamai didele baime ir kartu dideliu jauduliu širdyje, bet jaučiu, kad ji eis toli.“
Paklausta, ar dukra jau kalba, jog ateityje jos aistra šokiams virs karjera, R. Filejeva su šypsena teigia, jog niekas dar neaišku, tačiau tikimybė, jog dukra nuo šokių aikštelės parketo nesitrauks ilgai, itin didelė.
„Ji žvelgia į priekį, bet, be viso to, kad ji dėvi suaugusiom panelėm skirtas sukneles, ji dar yra labai vaikiška. Kol kas įžvelgiu joje labai didelį vaikiškumą ir nėra tokio rimto požiūrio į tolimesnį gyvenimą. Kad šokių ji neatsisakys – tai faktas, kad sieks kuo geresnių rezultatų net neabejoju. O ar savo ateitį susies – bus matyti. Vilties tikrai tame yra.“
